Imantas Reed: „Aš sakydavau „ne“, o jie vis tiek įjungdavo fonogramą.“ (interviu)

Karolis Vyšniauskas
Nuotr. Imanto Reed, „ReedNoBrass“ ir LNK arch.

Imanto Reed veidas yra matęs daugiau grimo nei galėtum pamanyti klausydamas jo dainuojančio „ReedNoBrass“ – vienoje daugiausia žadančių jaunų Lietuvos roko grupių. Prieš ketverius metus Imantas, būdamas „durnas ir daug ko nesuprantantis“, neatsispyrė pagundai ir sudalyvavo „Muzikos akademijoje“ – viename tų muzikiniais pristatomų realybės šou, kuriuose dalyviai pagal fonogramą dainuoja į lietuvių kalbą išverstus užsienio hitus.

Daugeliui šou dalyvių, pavyzdžiui laimėtojui Ruslanui Kirilkinui, tai nekėlė jokių problemų. Imantas norėjo išeiti jau po pirmo mėnesio, bet užuot galėjęs tai padaryti, turėjo dainuoti kartu su Berneen. Jo nelaimei, kažkas tą klipą yra įdėjęs į „YouTube“.

Porą metų gydęsis posttelevizines traumas, Imantas galiausiai grįžo į muziką ir su „ReedNoBrass“ jau spėjo koncertuoti Vokietijoje ir Lenkijoje bei įrašė pirmąjį skaitmeninį EP. Nebeturėdamas ko prarasti, muzikantas pirmą kartą pasakoja apie savo patirtį televizijoje.

Po šio pokalbio „ReedNoBrass“ eteryje greitu metu turbūt neišvysime, bet grupei to ir nereikia – vis tiek, anot Imanto, „kaimas nesuprastų“.

ReedNoBrass, 2012

„Nes tai – ne tik puiki proga save pareklamuoti, bet ir išbandyti jėgas, sau įrodyti, kad esu šio to vertas“, – sakei prieš eidamas į „Muzikos akademiją“. Ką gali pasakyti dabar?

Eidamas ten buvau durnas ir daug ko nesupratau. Prieš šou tikrai norėjau ten patekti, naiviai daug kuo tikėjau. Bet jau po pirmo mėnesio norėjau iš ten išeiti, prašiau, kad mane paleistų, bet nepaleido. Vėliau po dar poros mėnesių iškritau pagal žaidimo taisykles. Pamenu, labai džiaugiausi, galvojau: „Yes, pagaliau.“

Kodėl?

Labiausiai nervino tai, kad viskas vyko ne taip, kaip buvo tartasi. Pavyzdžiui, prieš šou prasidedant, buvo sakyta, jog galėsime rinktis gabalus, kuriuos norėsime dainuoti. Aš tuo metu dainavau džiazą ir R&B – dar nebuvau subrendęs tam, ką darau dabar. Prodiuseriai sakė, kad viskas gerai, galėsiu dainuoti džiazą. Tuo metu dar mokiausi pas Giedrę (Giedrę Kilčiauskienę, grupės „Empti“ vokalistę – K. V.). Su ja tardavomės, kurios dainos labiausiai tiktų mano balsui.

Bet kai šou prasidėjo, į tai, kokias dainas norėdavau dainuoti, niekas neatsižvelgdavo – organizatoriai patys viską parinkdavo. Būdavo taip: ketvirtą ryto atsiunčia lietuviškai parašytus angliškos dainos žodžius, šeštą ryto atsiunčia aranžuotę. – dažnai ji būdavo tokios tonacijos, kuri mano balsui visiškai nepatogi – o vienuoliktą ryto jau vyksta generalinė repeticija. Ir daryk ką nori.

Šnekėdavau su Dima (Sasha Sonu). Štai jis iš anksto žinodavo, kokį gabalą dainuos. Dima yra nuoširdus vaikinas, jis gal ir pats nežinojo, kad vieni gabalus gaudavo anksčiau, kiti vėliau. Tuo metu mes neblogai sutardavome. Būdavo, jis džiaugiasi: „Kitą savaitę dainuosiu tą gabalą, o kokį tu?“ O aš sakydavau: „Nežinau.“

Apskritai, mano nuomone, organizatoriai buvo nusprendę, kuriuos dalyvius jie nori paprominti, o kuriuos galima žeminti tam, kad iškeltų tuos kitus. Nors iš tikrųjų tame šou niekas nieko stebuklingo nedarė. Nei aš, nei kiti.

Ar pasirodymų metu dainuodavote pagal fonogramas?

Kaip kada. Aš visada atsisakydavau dainuoti pagal fonogramą, bet du kartus mane privertė tai daryti.

Privertė?

Taip. Aš sakydavau „ne“, o jie man vis tiek įjungdavo fonogramą. Per tiesioginę transliaciją, kai jau būdavau išėjęs į sceną. Nekoks jausmas.

O kaip su tekstais? Kas rašydavo lietuviškus žodžius angliškoms dainoms?

Zdebskis (Gintaras Zdebskis, radijo stočių „M–1“ ir „Lietus“ vadovas – K. V.). Būdavo chebra, kuri sėdi, pigiais midi garsais daro fonuškes, ir dar būdavo tie, kurie išverčia tekstą, surimuoja jį, padaro lietuvišką ir tau įkiša.

Ar nesigaili, kad apskritai ten ėjai? Juk kad ir ką bedarytum dabar, internete ir toliau bus vaizdo įrašas, kur tu dainuoji su Berneen, o kitiems tu visada liksi „Imantu iš „Muzikos akademijos“, kuris dainavo pagal fonogramą.

Atvirai pasakius, gailiuosi. Bet man buvo 20 metų, buvau naivus, todėl ir pridariau nesąmonių. Vėliau, kai tik kalba pasisukdavo apie visą šitą šou, stengdavausi jos vengti. Tu esi pirmas žurnalistas, su kuriuo sutikau apie tai pašnekėti. Dabar į viską man jau truputį nusišvilpti, nes praėjo nemažai laiko. Bet pirmus dvejus metus aš apskritai buvo išnykęs iš muzikinio pasaulio, praktiškai grodavau tik jamsession’uose, vien tam, kad išvengčiau dėmesio, kuris tada buvo atsiradęs.

Imantas „Muzikos akademijoje“

Nauji muzikiniai projektai pristatomi praktiškai kiekviename televizijų sezone, šis yra ne išimtis. Žmonės ten veržiasi, nori išpopuliarėti. Ką pasakytum talentingiems, bet tokiems pat naiviems, koks buvai tu, dainininkams, kurie nori patekti į televiziją?

Praėjusį sezoną vyko muzikinis šou „Lietuvos balsas“. Aišku, aš jį mačiau gal tik vieną kartą, nes dabar net televizoriaus namie neturiu (juokiasi). Bet ten dainavo nemažai mano pažįstamų. Kiek su jais bendravau, sakė, kad situacija yra kitokia negu tada, kai dalyvavau aš. Man atrodo, kad tada, prieš ketverius metus, dar buvo likęs šleifas po visų „kelių į žvaigždes“. Tada prodiuseriai leisdavo sau elgtis su dalyviais kaip su gyvuliais. Dabar to gal yra mažiau.

Bet apskritai, žmonės kažkodėl mano, kad televizija jiems gali padėti išpopuliarėti. Taip, gali, bet išpopuliarėti kur? Tik Lietuvoje. Kur kitur tu gali išpopuliarėti, jei dainuoji britų dainos koverį lietuvių kalba su žostkai lievu tekstu? Po viso to turėsi nebent turą po Lietuvos kaimus.

Televizijų prodiuseriai tuo ir naudojasi: jie ieško jaunų, naivių veidų, kuriuos lengva išdurti. Daug kas to nesuvokia. Žmonės galvoja: „Nuvarysiu į realybės šou, būsiu žvaigždė.“ Visa tai yra popkornas. Televizijos prodiuseriai kepa popkornus. Sumeta kukurūzus į mikrobangų krosnelę, jie išsproginėja, juos išsitraukia, suvirškina ir viskas. Nieko nebelieka. Dėl to ir daugumos muzikinių šou dalyvių istorijos Lietuvoje yra liūdnai pasibaigusios. Nes juos televizijos prodiuseriai greitai iškepė, atidavė kaimams, kad šie juos suvirškintų, ir viskas, tada juos visi pamiršo. O po kiek laiko tie žmonės suvokia, kad wtf? Ką aš padariau?

Su „ReedNoBrass“ pasirinkai visiškai kitokią kryptį. Neturite jokių prodiuserių, dainas rašote patys, turite tik vadybininką, kuris neturi nieko bendra su televizija ar „elitiniu“ Lietuvos šou verslu. Ar gali palyginti dabartinį savo muzikinį kelią ir buvusį?

Lyginti net nėra ką. Tai yra du visiškai skirtingi dalykai. Mūsų pasirinktas kelias, aišku, yra sunkesnis. Daug sudėtingiau bandyti prasimušti, rasti, kur įsirašyti dainas, atiduoti jas radijui, susiorganizuoti, kur koncertuoti. Viską turime darytis patys. Bet mes jaučiamės gerai. Bent jau aš tikrai jaučiuosi geriau grodamas su „ReedNoBrass“, negu būdamas televizijoje, nes dabar darau tai, kas man patinka. Kuriu savo muziką su savo draugais, rašau savo lyricsus, atiduodu žmonėms save tokį, koks esu. Man nereikia to šlamšto, kurį jau praėjau. Nenoriu ten grįžti, man labai gerai taip, kaip yra dabar.

Imantas Reed, 2012

Bet juk pati televizija savaime nėra blogis. Juk jei, pasvajokim, „ReedNoBrass“ į savo šou pakviestų pagroti Davidas Lettermanas, turbūt sutiktumėte.

Aišku, sutiktume! Mes tikrai nesame nusistatę prieš televiziją apskritai. Bet Lietuvos televizijose Lettermano nėra. Jos yra skirtos kaimo rinkai. Iš muzikantų Lietuvos televizijos rodo Radžį ir „Olialia pupytes“, nes kaimui to reikia. Siūlyti alternatyvą televizijai neapsimokėtų. Įsivaizduokime, kad televizijos bandytų perauklėti žmones ir pradėtų jiems kišti indie roką. Nieko gero nebūtų – televizijų reitingai kristų, niekas jų nebežiūrėtų, jos žiūrovams būtų neįdomios. Mes atliekame kūrinius anglų kalba, kaimas to nesupras. Jiems reikia Zdebskio parašytų žodžių „kaip aš tave bučiavau“.

Bet mes su „ReedNoBrass“ nesiekiame įtikti visiems. Sąmoningai pasirinkome groti tokią muziką, kokią grojame. Nors, kita vertus, mūsų dainos turi daug pop muzikos priemaišų. Tai, kad Lietuvoje bet kas, kas grojama su gitaromis, automatiškai priskiriama „alternatyvai“ – ne mūsų problema.

„ReedNoBrass“ debiutinį EP galite išgirsti čia: