Laurynas Zoh
Kai tapo pakankamai tamsu prabusti vaizduotei, bet nepakankamai anksti prabusti nakčiai su savo dovanomis, vėl nuėjome į Reformatų parkelį, kur pradėjus lyti įsijaukinom po ten esančiu stogu, uždengiančiu gerą gabalą vienos parko pusės laiptų. Buvome septyniese – penki ir dvi. Telefonas atstojo garso sistemą, keli truputį šoko, kiti kalbėjosi, rūkė savadarbes cigaretes ir viena akim žiūrėjo į parko šviestuvą, prie pat kurio matėsi, jog lyja vis smarkiau, tačiau nuo to nesidarė mažiau šilta. Niekur neskubėjome – daugeliui mūsų tai buvo geriausia savaitės dalis ir asmeniškai aš net nenorėjau, kad lietus baigtųsi. Stovėti ten, rodos, galėjau naktų naktis, nes taip, kaip jautiesi šlapią vakarą gryname ore būdamas sausas ir apsuptas giminingų sielų, yra nenusiperkama, neiškeičiama ir nepranokstama. Galiausiai lietus stojo lijęs ir pajudėjome į vieną iš kelių mums tinkamų naktinių vietų. Viduje, kaip visuomet, buvo nepakenčiamai ankšta ir karšta, o tai ištverti pasiruošę tik jaunesni, girtesni arba kvailesni. Žemaitės skvere buvo erdvu ir gera, o tuo tarpu kieme prie baro esu praleidęs jau ne vieną naktį – stovi ir šnekiesi, stovi ir šnekiesi. Tą vakarą jaučiau, kad gaudome vienas kito žvilgsnį ir kelis kartus jie netyčia susidūrė. Nejučiom žaidėme klasikinį žaidimą susitikus žvilgsniams – „nusišypsos ar ne“. Tai dažniausiai lemia tolesnę nuotykių eigą, todėl yra labai svarbu. Nusišypsojome, rodos, abu vienu metu ir tai turi būti geras ženklas, bet tiksliai žinos tik autorius, ji ir tik ateityje, be to, žinoma, skaitytojas tai nebūtinai sužinos. Kai naktį stovi ant būtent tos prospekto šaligatvio dalies, nuolat ištinka laiko sustojimo fenomenas. Atsipeikėjau, kai buvo gal trys, kuomet su draugu standartiškai mynėme nusipirkti po sumuštinį. Pakeliui sutikome draugę, kuri paprašė, kad palydėtume ją namo – ji gyvenanti netoli, o kai prieš pusvalandį bandė pareiti, kažkoks ją bandęs nusitempti į šoną, todėl dabar buvę baisu. Sutikome, pavežėjome (ji sėdėjo ant mano dviračio bagažinės, draugas važiavo greta), grįžome, o netrukus sėdėjome ant nesaugomai paliktų kavinės sofų Gedimino prospekto pašonėj ir džiaugėmės, kad ir korporacija gali padaryti kažką naudingo – svetimos sofos valgant sumuštinius tąnakt atrodė išskirtinai patogios (kitą savaitgalį sofas jau saugojo apsauginis ir pabandžius prisėsti buvome perspėti: „Kavinė neveikia!“, todėl teko pasinaudoti šalia esančiais kietais suoleliais). Grįžę namo radome gyvą būrį žmonių, su kuriais juokėmės ir jautėmės laimingi gal iki septynių ryto, kuomet dalis mūsų, įskaitant ir mane, nusprendė miegoti, o kita dalis – trys šokėjai ir viena žiūrovė – nuėjo į kitą kambarį bei dar valandą dalindamiesi šokiu kovojo su ką tik kilusia saule. Sakė, kad išėjo apie aštuntą. Buvo sekmadienis, vienas jų išvyko namo į Kauną pirmais traukiniais, kiti krito į lovas savo mieste. Atsikėlęs popiet pagalvojau, kad svarbiausias tos nakties kovas paryčiais laimėjo trys šokėjai.