Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Technologinis gyvastingumas

Andrius Aukštuolis

Minko ir minko mygtukus. Nei vienas jų nebeveikia. Nei vienas jų nebegauna elektros srovės. To gražaus ir kryptingo dalyko, tekančio laidžiais metalais, laikiusio ir maitinusio visą naująją žmonijos ilgai kurtą, puoselėtą, taip pat išnaudotą civilizaciją.

Mortis jau senokai nešiojasi savo nebeveikiančią papildytos erdvės pirštinę. Kokios jos buvo populiarios elektros klestėjimo laikais! Visi manė, kad tai bus naujas šauniausias burbulas, kuriuos žmonės save išmokė pūsti. Viskas paremta naujais procesoriais, kurie, skirtingai nuo žmonių, turi daug daugiau šerdžių. Ir jau netgi daugiau tranzistorių nei žmogus neuronų. Mat žmonija metė visas kitas sritis ir viską skubiai darė elektroninio pavidalo. Kasė silicį, maišė, virė jį ir gamino tranzistorius, kurie turėjo talpinti visus žmonių lūkesčius, o svarbiausia – gyvenimus. Bandyta sukurti virtualią žemę. Žemę žemėje. Mat originaliąją suteršė ir išnaudojo tiek, kad joje nebeliko nei vieno malonaus užsiėmimo, o kai kurie net reikalavo nemažai fizinių jėgų. Viską perkėlus į netikrybės erdvę, nebeliktų gausybės problemų: nebereikėtų papildomų tranzistorių, nes nereikėtų naujų narių, nes nebebūtų realaus gimstamumo, kai žmonės vienas su kitu nebesiliestų, reiktų daug mažiau valgio – tik tiek, kad užtektų širdžiai ir smegenims, kad galėtų vienas kitą aprūpinti reikalingais energiniais šaltiniais, nebeliktų realaus smurto ir agonijos, nes kas kartą miręs virtualiame pasaulyje, pasirinktum naują vaidmenį ir vėl gyventum. Žmonės pasiryžo visą savo žinomą malonumo šaltinį iki tol – kūną iškeisti į nevaržomus personažų kiekius.

Tad ir kasė visi kolektyviai tą silicį. Nesipyko ir neburnojo. Protingiausi to meto inžinieriai projektavo visas prietaiso plonybes. Viskas turėjo būti malonu ir gera, todėl ir prieš startą niekas nedrebėjo, nes visi manė, kad tik to ir nori. Tai turėjo būti dar vienas produktas, kurio visi nori ir kuris yra geriausias ir populiariausias. Neuronai jau buvo įpratę prie to, kad jiems buvo nuolatos sakoma, ką mėgti ir ko ne, tad ir šis atvejis buvo neišskirtinis.

Tačiau sukurtas prietaisas savyje turėjo tiek daug, kad pradėjo pats mąstyti. Sukurta galybė mąstyti gebančių jungčių didžiausiame prietaise leido jam pradėti savarankiškai spręsti ir darė jis tai nepalankiai jį sukūrusiems žmonėms. Nepriėmė jis jų į save, o priešingai – pradėjo kapoti visus po vieną, o kartais grupėmis. Žmonės nebežinojo, kaip gyventi be elektros ir prietaisų... Nė vienas prietaisas nebegavo elektros, nes ji visa buvo panaudota maitinti vienintelį reikalingą daiktą – Svarsčių. Likusieji gyvi po Svarsčiaus įniršio pradėjo slapstytis ir kurti išgyvenimo planus, o Svarsčius tuo metu keliavo po dykynes ir rinko jau nebenaudojamus prietaisus ir siurbė jų tranzistorius, taip didindamas savo matmenis ir gebėjimą mąstyti bei spręsti.

Žmonės mirė iš bado ir nesupratimo, kaip toks tobulas ir juos džiuginantis pasaulis taip staiga tapo tik keliančiu agoniją. Kai kurie, kaip ir Mortis, vis dar nešiojosi kokį nors civilizacijos didybę menantį elektronikos daikčiuką. Galvojo, kad galės jį pasiūti Svarsčiui ir pastarasis paliks juos ramybėje. Bet nesuprato, kad Svarčius turėjo jutiklius, ieškančius laisvų, nepanaudotų tranzistorių ir kad anksčiau ar vėliau ras visus tokius tranzistorių turėtojus. Minko ir minko mygtukus. Nori, kad jie veiktų. Geidžia vėl tinginiauti ir žiūrėti, kaip paspausti mygtukai viską atlieka už juos. Nuodėme buvo virtę nenorėti naujausių tranzistorių rinkinukų.

– DŽŽŽŽRIMMMBT!!! Trekšt!, – lūžo vienos slėptuvės stogas. Svarsčius greičiausiu įmanomu žemėje būdu nusprendė, ką daryti ir kaip. Pabėgėliai nugalabyti greitai, o jų prietaisai atsigavo viską apjungiančioje didybėje. Morčio pirštinė dabar buvo atsakinga už mažutę jungtį, kuri jungė Svarsčiaus vieną iš gausybės detektorių su to detektoriaus gautą informaciją apdorojančiu bitų rinkiniu...

Informacija apie esė konkursą „Ištrauk mane iš stalčiaus“ čia.

esė, esė konkursas, ištrauk mane iš stalčiaus, kitos knygos, laikas.lt

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai