Giedrė
Liūdesio šuorais krebždena niekam nebereikalingi virkaujantys medžių lapai. Keistas ilgesys smelkiasi į širdį. Kas tas lapkritis? Kam tas lapkritis? Kai aplinkui tiek maža saulės, šviesos, širdį ir mintis užplūsta nerimo, melancholijos šuorai. Gal jie tam, kad geriau suprastume ir suvoktume gyvenimo tėkmę, jo tikrąją prasmę?
Ne veltui šiam mėnesiui skirtas „lapų kritimo“ pavadinimas. Ta, krintanti žemėn „žaliavusi viltis“, vėliau rudeninės saulės nuspalvinta įvairiomis spalvomis, lyg atgailaudama bučiuoja mums kojas. Kam visa tai? Kad mus nuteiktų keistokam liūdesiui? O gal tam, kad suvoktume, jog viskas taip…trumpa, trapu ir laikina.
Šiuolaikinis gyvenimo tempas be galo spartus: visomis išgalėmis ieškome įvairiausių būdų, kaip sėkmingai planuoti savo gyvenimą, kaip ir kokią daryti karjerą, pagerinti materialinę padėtį, išmokti panaudoti savo gebėjimus… Amžino skubėjimo maratone mus domina daug kas: verslas, pažintys, geros vedybos, sėkmingi sandėriai – amžini niekada nepasibaigiantys ir neatidėliotini reikalai…
Todėl mes vis ir skubame- skubame, skubame. Kaip toj dainoj – „beprotiškai skubam gyventi…“ Nerandame laiko sustoti- net piko valandomis, neturime laiko atsipalaiduoti – juk konkurentai to tik ir laukia, neturime laiko sirgti, nes tai, paprasčiausiai, neapsimoka, nemadinga, neturime laiko grįžti atgal – nes mes juk skubame.. Taip ir tampame užprogramuotais robotais, kurių galutinis tikslas- laimė? Todėl ir veržiamės visomis išgalėmis į ją, kaip į tą išsvajotą, nors ir niekada nematytą, nepasiekiamą Laimės žiburį? Tik ar visi pasieksime? Ar neužpūs šiaurys vėjas mūsų norų ir svajonių, nes gaudami vieną – negrąžinamai prarandame kitą. Gaila, bet dažnai ir patys sutrypiame savo laimę, sudaužome ją į šipulius.
Ir lyg staiga mus užlieja keista lapkričio banga. Drengiantis lietus, nemalonus vėjas, papilkavę medžiai sukelia keistą jausmą – plūsteli neapsakomas galios gūsis – atsiminimų bangos. Tolimų atsiminimų, kurie, rodos, mus liūliuoja lyg malonus sapnas. O gal tai ta, ilgai sąmonėje glūdėjusi akimirka, taip svaigiai kvepianti braškių uogiene, garuojančiomis bandelėmis ar padvelkusi nuostabiai gražia pasaka, kurią, nors ir kaip norėtume, niekada nesugebėsime pakartoti kitiems.
– Ir kas tas nerimas? Ką reiškia tas šiltas ir svaigus jausmas niūrų ir ilgesingą laiką? – klausi pats savęs? Kas čia darosi? – susimąstai.
– Hmm, prisiminimai, – suvoki pagaliau. Jie galingesni už tavo jausmus, už gamtos virsmą, už tavo nuotaiką. Supranti, kad iš tolimos atminties tau kyla iki skausmo pažįstamos, tačiau jau niekada nebepasikartosiančios detalės: jos tokios artimos, nors nepasiekiamos, tolimos.
– „O stabtelėk, akimirksni žavingas“, – taip norėtųsi sušukti … ir klaidžioti, klaidžioti prisiminimų takais, jausti šilumą rankų tų, kurie jau niekada nebebus šalia tavęs, klausytis balso, kurio vis dar girdi pažįstamą, mielą tembrą. Būti šalia… Būti… Tiesiog BŪTI….
Ir tik šią akimirką supranti: „Atmintis galingesnė“. Ji galingesnė už mus visus: galingesnė už tave, mane, už mūsų norus ir svajones. Ir tada sąmonėje kyla tiek daug įvairiausių minčių.
Pastebi – po kojomis vėjo atblokštas rudeninis klevo lapas. Lyg vaikas pakeli jį ir matai, kiek daug formų viename medžio lape, kiek daug pažįstamos spalvų atspalvių. Ir regi tame, šimtąkart matytame geltonyje, jau blunkančias jurginų saules, senelės skarelės ornamentą, net išeiginių Tėvo marškinių spalvą… Žiūri ir negali atsižiūrėti, negali atsistebėti, kiek daug mielų prisiminimų kyla, kiek daug teigiamų emocijų Tave užlieja.
Dabar jau supranti, jog niekada nebepatikėsi, kad lapkritį žemės nebeaplanko saulė, kad lapkritį nežydi gėlės. Tu visiems sakysi: „Jūs tik pažiūrėkit, kiek mūsų atminties saulių nušviečia tamsius vakarus Vėlinių, Visų šventųjų dienomis, pamatykit, kokiais atminimo žiedais pražysta Lietuvos amžinojo poilsio kalneliai.“
Ir nuo suvokimo tampa lengviau. Lapkritis – apsirengia kitu rūbu: tampa nebe toks pilkas ir niūrus. Juk tiesiog GERA žinoti, kad „Artimieji gyvena su mumis tol, kol mes prisimename juos“.