Mes (Aš ir Mano Šizofrenija)
Scenoje. Ikyrūs saulės spinduliai džiovino ašaras nuo mergaitės veido. Šiąnakt ji nemiegos. Daugiau niekada. Žaizda ant veido vis dar kraujuoja. Raudoni lašai smelkiasi į grindis ir išnyksta. Nepažįstamas veidas vis dar stovi už lango. Įsivaizduojamo lango. Mažos rankutės per dažnai liečia žaizdą, veidas už lango per dažnai keikiasi ir rūko. Skausmas tuoj pat ištirps delne ir Jus susapnuosite plastmasinį sapną.
Parteryje. Nuskamba juokas kurtinančioje tyloje. Niekas nepastebėjo, kad sistemoje trūksta detalių. Juoda ugnis apšvietė vienatvės liūną.
Už kulisų. Ji nenorejo turėti to, ką turi. Pradėkime pradžią. Alegorijų, metaforų, nuorodų, absurdo, aforizmų ir kopijų teatras atidaromas. Išdidžiai.
Scenoje. Medžiai šiandien be lapų. Pasakiškai gražus drugelis vėl išnyks juodoje šviesoje. Sapnas baigsis. Ašaros vis dar maišosi su krauju. Aklas veidas jau negali šypsotis. Nori. Sulaužyti kaulai sustingdė sarkastišką mimiką jo veide. Juoktis jis nori. Juk nužudyti tėvai jau nebesijuoks. Į pagalbą giltinei. Pasijuoksiu už juos. Sudėtinga sistema išduos paprasčiausią paslaptį. Aklas veidas pardavė savo gyvenimą, kad numirti galėtų ramiai. Kopija. Palaidos veidu į žemę. Kopija. Sidabrinė žvaigždė nedegins jam akių. Gal dėl to. Tegul rausiasi į žemę. O gal kita priežastis. Čia tikrai nereikia klaustuko. Kopija ir išpažintis.
Brolis. Aš mažas berniukas sėdintis ant kėdės. Palikite mane ramybėje. Išeisiu pats. Su muzika. Aš ką tik išprievartavau sesutę. Jai penkeri. Stoviu už lango ir rūkau. Tėvelis myli mamytę. Tik mirtis juos išskirs. Išskyrė. Aklas veidas pasiklys banaliausiose savo mintyse. Vientisos mintys, vientisas tekstas. Suprastum jei viską perskaitytum iš kitos pusės. Ne iš tos. Nepradėk. Melas. Melavau sakydamas, kad savo sesutę tik prievartavau. Nužudžiau. Vakar, šiandien ir šiek tiek niekada.
Scenoje. Troleibusas ir vėl pravažiuos stotelę. Su… su… su… Kita stotelė – rojus. Gerbiami keleiviai pasižymėkite. Ne. Tapsite zuikiais. Nebijokite slėptis krūmuose, nebijokite bijoti to, ko bijo kiti. Baimės. Tačiau… Nenorėjau taip parašyti. Viską reklamuoti daug paprasčiau. Taip. Mes pareisime.
Garsas iš už kulisų. Vakar aklas veidas nužudė tris žmones, dar keturi buvo sužeisti. Statistika ir faktai. Vėl skambės melodija. Ši kartą ne dieviška. Aliuzija.
Scenoje. Stotelė pravažiavome. Sustokite. Vairuotojas išspjaus savo guminius dantis ir bandys surasti vienkartinį bilietą į rojų. Gaudžiantys mašinų garsai drumsčia ramybę, gamtos harmoniją. Utopija. Neleidžia patekti į rojų.
Brolis. Tylime tik mes. Aš ir mano šizofrenija. Ir vėl melas. Mes juokiamės. Tyliai. Juokiamės iš tų, kurie ardo kurtinančią tylą. Norėčiau negirdėti, kaip kalasi žolė, kaip maži vabalai vaikšto mano kūnu. Saulė ir žolė. Nenoriu girdėti. Bet girdėsiu ir savo juoką. Ištaisysiu savo klaidas tik po mirties. Mano rūpestis – tai daug banalių akibrokštų. Myliu, nors neturiu teisės mylėti. Nemirštu, nors turiu teisę numirti. Smiltys išdegino mano akis. Padėsiu juodą tašką, kur tu padėtum tik kablelį. O aš springsiu dūmais ir man tai patiks. Ir vėl. Išpažintis.
Sesuo. Prilipsiu prie lango ir pabučiuosiu aklą veidą, juk tai jis mane išprievartavo. Saulė pradeda išvedinėti mane iš proto. Aš vėl pasiimu peilį ir persipjaunu sau veidą. Gražu ir miela. Pamilk mane tokį, koks esu. Susipainiojai. Matau iš akių. Jei padėčiau klaustuką vis tiek nieko nesuprastum. Geriau padėsiu tašką ir nieko neaiškinsiu. Tau.
Brolis. Aklas veidas sako monologą. Tyliau. Publika sužavėta. Vėl save paversiu juodomis raidėmis baltame lape. Nesurandu to, kuris galėtų man padėti, mane suprasti, mane išniekinti. Elektrošokas. Iš pradžių atrodė, kad atsiduoti galėčiau kiekvienam sutiktajam. Kūryba. Bet suprantu, kad visada per greitai išsieikvoju. Vis dėlto ji buvo teisi. Laikas ištrynė jos veidą ir vardą. Parduodu savo sielą ir tampu nuobodus bei visiems laisvai prieinamas. Vienuoliktas aukštas. Aliuzija. Tampu įkyrus kaip stiklas. Visi nori mane uždengti, nes per skaisčiai matosi pasaulis. Pabodo ieškoti, pabodo būti tuo, kuo esu. Sudaužys jį. Paprasčiau ir būti negali. Nejaugi? Čia bus klaustukas. Nėra tokio žmogaus, kuris būtų stipriausias ir nugalėtų visus. Banalūs akibrokštai. Mes nekovojame – mes nusižudome. Geriau užmerkti akis ir trumpam išnykti. Atsiriboti nuo žaidžiančių dievus. Atsiriboti nuo išdavikiškai mylinčių. Nekenčiu besiaukojančių vien dėl to, kad kitam būtų geriau. Vėl tas pats aukštas. Nekenčiu matančių norus, ir juos bepildančių. Nekenčiu savęs. Nekenčiu draugų. Tingi apsimetinėti? Aš deginantį žvaigždės spindėjimą paversiu žmogumi. Nematomu monstru numeris septyni. Savimi.
Scenoje. Monologas išsisklaidė tyloje. Mamytė nužudė tėvelį. Kruvinas peilis vis dar jos rankose. Pabučiuok giltinei į kaktą ir atsisveikink. Tu išvyksti. Paukštelis vėl apdergs aklo veido kaktą. Prievarta ir apgaulė. Pukuotas skausmas švelniai palies mergaitės akis. Tamsa ir šviesa taps viena visuma. Para. Teatras. Išnyksime, nes norime pasilikti. Net nebandyk visko suprasti. Valkata, kuriam dar toli iki Antano Škėmos pusaklio ukrainiečio, nieko nesupranta. Nuoroda.
Sesuo. Paduok man braškę, padaryk mane mama, išprievartauk mane. Išprievartauk mane dar kartą. Aš tau įsakinėju. Perskaityk eileraštį apie raudoną radiatorių ir sudėliok viską į savas vietas.
Scenoje. Aklas veidas prisidegs paskutinę cigaretę ir išnyks dūmuose. Per mažai prievartos. Jam neužtenka sekso. Dešinė ranka vėl padės. Aukštyn, žemyn, stumti, traukti. Užeikite ir būsite palaiminti. Miręs Dievas išklausys jūsų maldas.
Brolis. Neliesk kraujo rankomis – mirtimi pavirsi. Sakydavo mama. Geriau viską sukramtyk trisdešimt šešis kartus ir išspjauk ant šaligatvio. Sakydavo draugai. Praeiviai pagalvoja, kad apsivėmei ir persižegnoja. Dievo pakalikai visada taip daro. Bet vėl išsitrauksiu cigaretę ir ne… ne… ne… nerūkysiu. Išgersiu stiklinę pieno. Juokingai atrodys visas pasaulis. Švilpsiu garsiai ir kurtinančiai – lengviau pasidarys. Geriau atiduok man savo kuną, aš tau atiduosiu savąjį. Sakydavo žmona. Noriu kažką pasmaugti. Nieko. Nebent tą aklo plastmasinio sapno Dievą.
Vis dar brolis. Pamatei daugiau, nei norėjai matyti. Išsikovojai laisvę ir štai tu šalia manęs. Visas gyvenimas yra tik sumautas žaidimas. Ateik į mano purviną smėlio dėžę ir atsinešk savo žaislus. Pažaisime. Prievartausiu tave, mano mažoji sesute. Filosofijos studijose išmokau apgaudinėti žmones. Apgavau ir tave, nes, pasak Nyčės, Dievas mirė. Raudonais marškinėliais užsidengiu veidą. Matau saulėlydį. Raudoną, spindintį, pilną gėrio. Švelniai apkabinu tavo pečius, pabučiuoju ir nusuku tau galvą. Saulėlydis priklauso man ir niekam kitam. Klyksiu.
Sesuo. Mano žaizda vis dar kraujuoja. Per dažnai ją liečiu. Pagaliau ir vėl mane išprievartavo. Septintą kartą. Kaip gera jausti skausmą savo kūne. Sadizmas ir mazochizmas. Švytinti saulė išdžiovino mano ašaras. No… No… No… Noriu dar. Palaima ir aukštumos. Kartą paragavęs negali sustoti. Baik valgyti traškučius prievartaudamas mane. Reklama. Baik. Baigei?
Brolis. Man nereikia dešinės rankos – tai nuobodu. Turiu tave. Prievartausiu tol, kol tu ištirpsi nuo skausmo. Matau gėrį ir blogį tavyje. Ačiū mirusiam filosofijos Dievui. Neužsimerk, nematysi balandžių, kurie atnešė meilę, taiką ir santarvę; grožį ir gėrį. Užteks. Stop. Ne. Viskas tik prasideda. Daugiau neprievartausiu tavęs. Užteks septynių kartų. Pagal scenarijų aš monstras numeris septyni.
Sesuo. Dabar aš pati noriu.
O tu. Klaustuko vėl nedėsiu. Nereikia.
Scenoje. Pagaliau vėjas nurims ir visi susirinks į savo vietas. Spektaklis prasidėjo. Repeticija baigėsi. Pavėlavote. Prašom nesimaišyti po kojomis. Ačiū. Ir dar kartą suvaidinkime. Aklasis brolis, giltinė, mergaitė kruvinu veidu, tėvelis ir mamytė. Jie vėl drauge. Prievarta. Genitalijos vėl padėtos ant stiklo. Prašom. Viskas gerai. Ačiū, kad dalyvavote. Lauksime kitą kartą. Sugrįžkite. Norėčiau padėti tašką. Ačiū.
Bus daugiau.