Roberta
Klausimas – ko nori moterys, manau labiausiai kankinantis visuomenę (vyriškąją jos pusę) nuo neatmenamų laikų ir drįstu teigti, vis dar neperkandamas ligi šiol… Kiek filosofų yra apie tai rašę, tyrinėję, bet vieningos nuomonės niekada nebus, juk moterys nėra vienalytė, viena etikete žymima „rūšis“, su vienodu „sukirpimu“, mąstymu, pasaulėžiūra. Kalbu apie moters suvokimą, vidinį pasaulį, ne išvaizdą, beje, ji taip pat būna klaidinga.
Moterys juk yra skirtingos, nerasite vienodo požiūrio moterų, kurios analogiškoje situacijoje elgtųsi vienodai, na nors yra išimčių, kai tam tikrose situacijoje pasielgiama MOTERIŠKAI, tai tarsi savarankiška dogma, apie moterų ideologiją, bet dogmų rėmai per griežti, kad būtų galima sutalpinti viso moteriškojo pasaulio svyravimus.
Moterų norai priklauso nuo jos ASMENYBĖS, amžiaus, gyvenimiškos patirties. Juk sutiksite, ko trokšta 20-metė, po dešimties metų visa gali apsisukti 360 laipsnių kampu ir norus įtakoti gyvenimas. Nors be abejo, daug lemia ir patyrimas. Mes esame įvairios. Žinoma, jei esame perdėtai globėjiškos, tenkinamės vien tuo ką suteikia gyvenimas, tie norai būtų elementarūs, žemiški ir mums to pakaktų. Tačiau jei nenorime vien tenkintis tuo, kas suteikiama, norime siekti, polėkio, jausmo, gyvenimo, tuomet norų spektras plečiasi ir pasipildo daugybe vaivorykštės atspalvių.
Skeptikės, norus pasveria „už“ ir „prieš‘, konkrečios žino, ko nori, ir į naujoves žiūri labai atsargiai, tame yra ir pliusų, ir minusų. Optimistiškos moterys į visą, ko nori, žiūri lengviau, jei jos to nori, vadinasi, to ir reikia, ir nereikia dvejoti, ir imti ko nori iš gyvenimo visą, ką jis suteikia. Kam dvejoti?Globėjiškos moterys savo norus dažnai pamina dėl kitų gerovės, taip tapdamos nebetokios įdomios ir tuo pačiu pačios pavargsta nuo kitų bėdų.
Man patinka gyvenimiška taisyklė, verčiau gailėtis dėl to, ką esi padariusi, nei dėl to, ko nepadarei… Nemėgstu stovėti prie patinkančių batų (elementarus palyginimas) ir pusę valandos dvejoti imti ar ne, jei jie man patinka, patogūs, gražūs, perku ir bėgu tolyn, nes tokia taisyklė, kad jei išeini neįsigijusi norimo dalyko, paskui keliaujant namo kirba mintis „O gal visgi grįžti, gal reikėjo imti?“ Sakyčiau tokios taisyklės – moteriškos. O kiek teko matyti tokių situacijų ir pažįstamų rate, kai dvejoja „NORIU – NENORIU, REIKIA-NEREIKIA“. KURIŲ GALŲ tas dvejojimas? Imi ir eini, ir džiaugiesi, nesuki galvos.
Įvairiai galima interpretuoti ko nori, vienokių ar kitokių pažiūrų moterys, juk visos skirtingos tiek savo mąstymu, aplinka,kurioje gyvena, netgi aplinka, kurioje užaugo. Galbūt visada siekė geriausio rezultato nuo vaikystės, paauglystės ir tas siekimas išliko ligi šiol… Galbūt pakako to, ką turi, ir tenkinasi TUO, KĄ TURI, ir visą gyvenimą plaukia pasroviui . . .
Jei skaitote, turbūt retkarčiais atpažįstate ir save, juk visos esame moterys. Dėstau mintis abstrakčiai, nes vienareikšmio atsakymo į klausimą KO NORI MOTERYS nėra ! Manau jei masiškai būtų atlikta įvairiausių specialybių, tikėjimo, pažiūrų moterų apklausa, sąrašas „Ko nori moterys“ užsitęstų iki begalybės, nes tam, kaip sakiau, daro įtaką pats gyvenimas, tikslai. Ar plaukiam pasroviui ir imam iš gyvenimo, ką jis pamėtėja, ar bėgam pirmyn ir čiumpam tai, ko norime pačios, o ne tai kas „atriekiama“.
Konkrečiai sau gali atsakyti tik kiekviena moteris, ko ji nori iš gyvenimo: šeimos, santykių, artimųjų, draugų ir t. t. Nes kiekviena žiūrime iš savo varpinės, ko mums trūksta.
Nesu nei skeptikė, nei perdėtai optimistiška, bet esu iš tų, kurios mėgsta pasielgti kartais perdėtai skubiai, ekspromtu nuspręsti, ir kol kas neteko dėl to pasigailėti. Imu iš gyvenimo viską, ko noriu, tvirtai žinau, ko šiuo metu man reikia, ir stengiuosi sukti gyvenimo ruletę taip, kad pasiekčiau tai. Žinoma, ne viskam daro įtaką mūsų norai, negalima lipti kitiems per galvas, reikia stengtis, kad norai neviršytų galimybių, nebūtų sugniuždyti lūkesčiai ir nebūtų dėl to nelaimingų žmonių greta. Kitaip tariant, siekti to, ko nori, legalia kaina.
Galbūt banaliai nuskambės, bet kiekvienos norai prasideda nuo LAIMĖS, GEROVĖS, MEILĖS, SVEIKATOS ir tuose žodžiuose sutelpa dar šimtai, tūkstančiai mažesnių norų, jausmų. Į šiuos pagrindinius dalykus sudedame tokius mažyčius norus, sudedamąsias dalis, kurios priklauso nuo mūsų pačių asmenybių, kaip kad į laimę – buvimą kartu su artimais žmonėmis, turėjimą draugus, tikrus laiko patikrintus, puikius santykius su šeima, vyru, vaikais. Gerovę pripildytume geru apmokamu darbu, jaukiais namais, stabilia finansine padėtimi, materialiai aprūpintu gyvenimu. Ar tu karjeristė, ar pavyzdinga namų šeimininkė, ar atsakinga darbuotoja – visos nori tos gerovės, kuri leidžia ne tik egzistuoti, bet gyventi, leisti sau pildyti NORUS, materialius. Į meilę sutilptų tokie norai, kaip artimų žmonių meilė, tėvų, brolių, seserų, vyro, vaikų, draugų ir t. t. Meilės noras sutalpina begalę meilės formų. Ir tai galime interpretuoti savaip. Sveikatos noras natūralus, kai esi sveika, gyvybinga ir jautiesi gerai, tuomet gali pildyti savo norus.
Jei žiūrint iš savos pusės mano norai, taipogi žemiški, jei pasverčiau galimybes, kad šeimos nariai būtų sveiki, laimingi, nieko netrūktų, bendravimas ir panašūs kasdieniški, bet GYVENIMO pagrindų esantys dalykai. Tačiau esame ne vien mamos, bet ir moterys, aš nesijaučiu savanaudiška, egoistiška, jei nenoriu tarkime šiandien gaminti pietų, ar tarkime liko nepadaryti lengvi buitiniai darbai. Nenoriu būti vien namų šeimininke, tada jaučiuosi taip lyg dusčiau. Man reikia bendravimo, tad noriu turėti draugų, su kuriais galiu kalbėti ne vien apie vaikų auginimą, bet ir atitrūkus nuo rutinos, tiesiog prisiminti gerus senus laikus, pailsėti protiškai, atsipūsti, niekur neskubant tiesiog bendrauti.
Nenoriu tapti MAMIŠKA povyza, su kedukais, padrikai į uodegą surištais plaukais, vedančia sūnų į darželį, tarsi išnykstančia rudeniškam fone. Jei jaučiuosi gerai atrodydama moteriškai, o ne mamiškai, tai ir nenoriu dingti pilkoje minioje. Tad noriu būti moteriška.
Norą gyventi geriau, turbūt turi kiekviena moteris, bet aš džiaugiuosi tuo, ką turiu, bet nepamirštu ir to, ko noriu. Visuomet pasveriu galimybes ir randu tinkamą sprendimą. Tad noriu ir turiu. Dažnai būna taip, kad apie ką svajoju, galvoju vienokia ar kitokia forma po kiek laiko ir gaunu. Gal tas pozityvus nusiteikimas visgi turi įtakos?
Tad klausimas „Ko nori moterys“ gali būti atsakytas kiekvienos ASMENIŠKAI ir sudėtas į milžinišką knygą, kurią perskaitę vyrai suprastų tik tai, kad… nieko nesuprastų, ir vėl klaustų: „Tai ko gi po galais, nori tos moterys?!“ O žinot, jiems to ir nebūtina žinoti, kam visa sudėti į knygą ir leisti pažvelgti į moteriškų norų kerteles ? Tuomet nebeliktų paslapties šydo. O šiuo retorišku klausimu mes ir esame patrauklios, skirtingos, kiekviena savo asmenybe, kaip fenomenas, kuris ligi šiol aštrina diskusijas.
Būkite asmenybėmis, kurios tik pačios žino, ko nori. Imkite iš gyvenimo visa, ko trokštate.