Rasa Kungienė
Žvilgsnis sustingsta ties horizonte mažėjančios šviesos raudoniu. Debesų nėra daug, todėl dangaus vaizdo neužgožia jų sunki pilkuma. Tos akimirkos giluma nejučia sugrąžina būties gylybėn, kur seniai manęs laukia praeičiai užvertos durys.
Jas užvėrusi save įtikinau, kad praeities nebėra ir ji nėra paveiki mano šiandienai. Įtikinėjau save tuo, ko baisiai išties troškau.
Tačiau atmintis išliko gaji. Kiekvienas kažkada anksčiau įkvėptas oro gurkšnis įsitaisė sielos atmintin. Kad šiandien atgimtų iš naujo.
Jau buvau bepamirštanti vaikystės pievų kvapo svaigumą, tačiau šią akimirką kiekviena savo kūno ląstele skendau jame.
Tai pats nuostabiausias mano atminties laikas. Kuomet jaučiausi vienu metu pieva, miškas, pakalnėn bėgantis dulkinas kaimo takelis. Tuomet jaučiausi gamtos vaikas ir dėl tos priežasties beprotiškai laimingas ir laisvas. Tikrasis mano aš. Nesumeluotas.
Beklaidžiodama atminties užkaboriais, neretai užkliūvu už purvino grumsto. Vis to pačio. Rodos pasuku kitu keliu, nesu ten, kur buvau vakar. Tačiau jis vis stringa tarp mano šaltų pėdų.
Mano pėdos atsimuša ton pačion vieton, tuo pačiu buku skausmu. Jo jau seniai nebejaučiu. Esu tapati jam.
Išeidamos užmarštin mintys ir sielos atodūsiai vis aidu sugrįžta atgalios.
Neišmoktos pamokos pasitinka aštriais kelio dygliais, draskančiais mano sielos kruvinus marškinius. Ne, seniai juos pakeitė storas nepramušamas kiautas, nepraleidžiantis nė menkiausios pasaulio šviesos.
Dažnai klaidžiojančios mintys staugia vienumoje ilgesio odę…
Kvaili miesto balandžiai spokso savo tuščiom apvaliom akim, pasaulį vertindami jiems nukritusių trupinių skaičiumi…
Neišmoktos pamokos atodūsiai pasiveja mano virpčiojančią širdį, nepadoriai reikalauja būti vėl ir vėl pakartotos.
Mano pasaulis turi Tavo vardą. Tavo siela turi namus.
Ten nesu šiandien ir tai dar kartą skausmingai man primena gyvenimo iliuziškumą. Nėra nė menkiausios užuominos į tai, kas kažkada ten buvo.
O gal atmintis taip pat yra iliuzija? Mano pačios susikurtas pseudopraeities psuedovaikystės paveikslas…
Brrrrrrr….šiurpu. Tokios mintys tarsi sustingdo čia ir dabar. Kūnas įgauna nejudrią būseną, net mintys, kurių pastaruoju laiku pasivyt negaliu, galvoje juda lyg sulėtintam kine…
Tuomet gali pajusti, kad esti tikra tik ši akimirka, tai, ką jauti šiuo esamu momentu. Nes po akimirkos tai taps praeitimi…
Neįtikėtina atminties galia, sugebanti sugrįžti nekviesta. Akimirkos diduma.
Saulėlydžio diduma…