Donata Rukaitė
Kiekvieną kartą, vos tik akis į akį susiduriu su švariu popieriaus lapu, vos tik užpuola momentinis užsidegimas rašyti, maždaug trimis minutėmis vėliau visa tai išgaruoja lygiai taip pat lengvai, kaip ir atsiranda. Norisi kristi ant žemės it trejų metų bambliui, vartytis nuo šono ant šono ir kaprizingai raudoti be ašarų. Pradedu bijoti akistatų su rašymu.
Rodos, vos tik troleibuse gaunu vietą prie lango ar patogiai įsitveriu į turėklą prie to paties lango, kaip tik tada, sulig vairuotojas paliečia greičio pedalą, pro akis pradeda bėgti žmonių gyvenimai: visos lempų apšviestos virtuvės ir miegamieji daugiabučiuose prašyte prašosi aprašomos. Visos tos apšviestos detalės, apvalūs šviestuvai palubėse, raudonos sienos, paveikslai, atremti į langus – jos pasakoja savo gyvenimus. Ir praeiviai, bandantys prisiderinti prie vėstančio rudens, tamsėjantys praeiviai, kiekvienas su savo istorijomis. Ir vis tas žmogus be vietos visada snaudžiantis toje pačioje stotelėje, kiekvienąkart su neseniai nubalnota nosimi. Visi jie turi savo istorijas, vertas nugulti popieriaus lape, vertas įrišti, vertas turėti margaspalvius arba nespalvotus viršelius.
Kartais iš pasalų užpuola mintis – o kodėl gi ne? O kodėl neperkelti tų pažįstamų ir nelabai, visiškai svetimų arba pažįstamų iš šypsenos žmonių gyvenimus į tą kitą, raidžių pasaulį. Kodėl nesuteikus pavidalo tam, kas abstraktu jų gyvenimuose, kodėl neįpynus visko į raides? Į šiuos ir dar milijoną klausimų randu atsakymą, momentinį, sekundės trukmės atsakymą Tuoj ir kuo skubiausiai šoku iš troleibuso, nesidairydama bėgu per perėją į ten, į namus, kur manęs laukia juodas rašalas plunksnakotyje ir baltas, kaip tą spalio dieną, kai pirmą kartą virš Vilniaus iškrito sniegas, popieriaus lapas. Skubu ir mano batai vis užkliudo seno grindinio iškilimus, lifto greičiu užkylu viršun, surandu reikiamas duris, praveriu, metu tuos pačius batus šonan, ir paltą metu, ir pirštines, ir daiktus. Prisėdu rašyti.
Ir tada… Tuoj. Tuoj. Tuoj. Tuoj…
Ir tada norisi kristi ant žemės it trejų metų bambliui, vartytis nuo šono ant šono ir kaprizingai raudoti be ašarų. Ir kiekvieną kartą vėl ir vėl pradedu bijoti akistatų su rašymu.
Du sakiniai. Tokioje keliolikos ar keliasdešimties žodžių puokštėje sutalpinu jų gyvenimus. Ir jaučiuosi lyg šlavėjas, sušlavęs tai, kas nereikalinga. Pasidaro gaila žmonių gyvenimų, kuriuos savo raidėmis padarau visiškai nereikšmingus.
Lapai su mano išlementomis raidėmis greitai pavirsta pelenais balkone.
Trumpam pelenais pavirstu ir aš.
O po to – ir vėl troleibusas su paveikslais pro langus, tas pats benamis, tie patys Tuoj. Ir kaip visada – tie patys pelenai.