Erika Nemanytė
Gimsti vargšas padaras iš nieko, atsidūsti pirmą kartą ir pasidaro taip giliai graudu, kad dar nieko nemoki – net žmogumi būti. O tada raudi, raudi graudžiai, su baime ir neviltimi. Būna baisu. Tiesa, baisu būna iki pat dienų galo, tik vėliau pasidaro baisu su viltimi ir tikėjimu.
… … …
Pirmą kartą išsiruošę drugelių gaudyti visi šiek tiek nerimauja. Pirmiausiai reikia širdį turėti, kad mažieji neišsigąstų ir nepaspruktų. Daugelis tik išbaidę drugelius susivokia neturįs širdies. O ją reikia užsitarnauti – porą savaičių gyventi po apversta stikline ir stebėti, stebėtis, juoktis ir trypti, kad nieks neišgirstų. Reikia išmokti ir tylos, kad galėtum išgirsti kas.
… … …
Reikia nugalėti nieką. Jis nedidelis, bet labai baisus. Ne visi jį pamato iš karto, bet visi anksčiau ar vėliau randa. Jis visada gyvena palėpėje užimdamas vietą, kur galėtų gyventi sraigės arba maži ežiukai. Ir jis visada pyksta. O pyksta ant visų ir visko, nes nieko niekam niekas.
… … …
Dulkėtos smiltelės. Ir jas visas reikia surinkti, po vieną kruopščiai išdėlioti nuo mažiausios iki didžiausios. Viskas – kad suprastum, kas yra tas žmogus ir kuo jis skiriasi nuo kitų žmonių.
… … …
O kai pajusi, kad jau didelis, stiprus ir galingas – žmogus – jam prireiks kito – kitaip stipraus ir galingo, kad paremtų iš šono. Kad lydėtų, tylėtų kartu, kad padėtų būti žmogumi.