Pagrindinė srovė – patogi ir jokia

Daina Dubauskaitė
Nuotrauka – Liucija Masaitytė

„Kaip tapti „mainstream“ dalimi?“, – tokią užduotį man, kaip kviestinei autorei, suformulavo redaktorė. Nieko nėra paprasčiau! Iš tikrųjų čia galėčiau straipsnį ir baigti. Juk, norint būti kaip visi, nieko asmeniška veikti ir nebereikia.

Nebereikia sukti galvos dėl to, ką ir ko klausyti, kur eiti, kaip atrodyti. Iš esmės tai net pigiau, nei vaidinti avangardą ir stengtis visuomet būti žingsniu priekyje. Na, tikrai, suskaičiuokite sąnaudas – ar artėjant sezonui siaubti interneto butikus ir senamiesčio dolerines, nagrinėti, derinti, atspėti ir tvarkytis, ar tiesiog nueiti į vieną iš didžiųjų parduotuvių ir paprašyti, kad tave aprengtų kaip manekeną lange?

Nors mano pomėgiai, dėl kurių gavau baltą žurnalo lapą, – labiau muzika ir naktinis gyvenimas nei naujas džinsų kirpimas, neatsitiktinai pradėjau nuo įvaizdžio. Pagal jį sutinka ir palydi, tad jis – svarbiausia „mainstream“ kryptį pasirinkusio žmogaus gyvenimo dalis. Ir suderinta atsakingai, pagal žurnalų puslapius ir parduotuvių katalogus, gerokai palengvina tokius dalykus, kaip patekimas į madingus klubus. Juk „Facecontrol“ specialistai Lietuvoje dažnai – nebent tai teminis vakaras – bijo bet kokio aštresnio spyglio, skustesnio šono ar išlindusios tatuiruotės.

Apsirengei? Kur eiti? Jau minėjau „žingsnį priekyje“. Pamiršk šį frazeologizmą. Dabar tu ten, kur visi, nė centimetro toliau nuo vidurkio. Todėl užsiprenumeruok madingiausių klubų naujienlaiškius ir jie tau nurodys kelią. Ypač svarbus renginio gerumo rodiklis – rinkodariniai sprendimai. Jei tai – tik įvykis „Facebook“, verta suabejoti, ar visą pagrindinę srovę jo organizatoriai užgriebs. Garso klipai radijuje – valio. Plakatai mokamuose stenduose – idealu. Užsakytas straipsnis savaitraščiuose ir portaluose – nuostabu. Ypač jei jis grindžiamas faktais apie tūkstantinius renginius, milijoninius tiražus ir įtakingus draugus. O muzika kur nors trečiame plane.

Bet kuriuo atveju rinkis tuos renginius, kuriuos socialiniame tinkle „attendina“ daugiausia žmonių. Jei vos keliasdešimt, tai – abejotino reikšmingumo įvykis. Turbūt nebus fotografų ir kitų svarbių žmonių, tad kam vargintis, „gaminti“ makiažą ir derinti spalvas?

Jei visgi muzika tau bent kiek aktuali, pasitikrink, kas skambės, kad nereikėtų linguoti pagal slaviškus šansonus. Tiesa, savo skoniu remtis lyg ir nebegali. Čia pasitarnaus jau minėtas radijas. Tai, kas skamba popietės programoje, yra tai, kas turėtų „nugulti“ tavo ausinuke sportuojant ar vaikštant mieste. Naktinės laidos – snobams. Ten per sudėtingi pavadinimai ir ne viską gali rasti parsisiųsti nemokamai, tad per daug vargo. Jei norint išgirsti kūrinį reikia atlikti daugiau nei du žingsnius, tai – joks „mainstream“. Aišku, jau po metų tuos pačius atlikėjus ar itin sėkmingai besidarbuojančius jų kopijuotojus girdėsi ir trečią valandą dienos, bet tada ir pasidžiaugsi. Neskubėk, kad neištrūktum iš minios.

Tu jau beveik didžėjus? Neblogas pasirinkimas. Turbūt nori ne tik idealiai sumiksuoti kūrinius, bet ir suvedžioti jų klausytojas. Prisimink – jos nenori ilgai galvoti ir spėlioti. Jos nori šokti pagal tai, ką jau atpažįsta jų ištreniruoti kūnai. Tad tavo valdomoje šokių aikštelėje – ne vieta eksperimentams. Pasikliauk kitų, didesnių ir daugiau uždirbančių didžėjų sudaromais topais ar tiesiog atidžiau panagrinėk internete plaukiojančius jų pasirodymų įrašus. Gal ir užtruksi, bet nauda – finansinė taip pat – dešimteriopa. Juk geriau dešimt spiegiančių merginų, nei vienas susižavėjęs hipsteris.

Gali būti, kad tau prireiks naujų pasilinksminimo draugų. Juk nenori iškristi iš žaidimo vien todėl, kad sveikiniesi su gatvės muzikantais ar spalvotu dviratininku. Vakarėlyje bendrauk su tais, kurie gali sau leisti daugiau nei pigiausias alus, bet ne su tais, kurie eksperimentuoja su visokiais „mandrais“ vieno salyklo gėrimais. Yra standartinių kokteilių, standartinių receptūrų, jomis ir vadovaukis. Ypač tinka, beje, savaitės pasiūlymai. Juk naktinis klubas ar baras visuomet žino, kas tau geriau.

Atrodo, vėl priartėjau prie svarbiausios šio rašinio minties. Kiti žino, kas tau geriau. Nauji draugai, madų žurnalai, brangūs didžėjai ar apsukrūs barmenai. Esmė ta, kad visuomet geriausiai ir anksčiausiai žino tie, kurie pagrindinę srovę visgi aplenkia. Tie, kurie jau prieš pusmetį neabejoja, kokios spalvos rudenį karaliaus tavo spintoje ar pagal kokį kūrinį spausi štangą sporto klube, vėliau – ir diskotekoje. Tai suvokus tampa net nejauku mėgautis tuo, kas lengviausiai prieinama, ir tuo, kas paprasčiausia.

Gerai būtų renkantis, keikiant, dievinant ar juokiantis nepamiršti, kad tai, kas pogrindis, jau rytoj gali būti godžiai dorojama masių (arba tiesiog likti kokybiška niša, bet šįkart mes ne apie tai). O tai, kas šiandien patrauklu masėms, rytoj – niekam. Šiandien tu prisitaikei ir esi teisingo jaunimo atstovas, rytoj – nublukęs klounas. O gal šiandien masėms atrodai klounas, ryt – didvyris.

Pavyzdžiui, dubstepas prieš kelerius metus baidė ne tik dievobaimingas močiutes, bet ir visus bent kiek labiau savo šukuosena besirūpinusius. Po kiek laiko wobblino net sausų pusryčių vaikams ir futbolo rungtynių reklamos. Skrillex žanrui nekaltybę atėmė negrįžtamai. Dabar tai – dar vienas kasdienybės elementas, tiesa, „žindęs“ daug naujų elektroninės muzikos šakų, kurios savo ruožtu irgi tuoj sprogs bei užleis vietą naujoms. Galėčiau dar pridėti netgi tokį tolimą elementą, kaip žemas klynas, iš kurio vis dar tyčiojamasi, bet, jei gamina ir ZARA, vadinasi, apsimoka. Tai kaip sniego kamuolys, iš vienos snaigės virstantis Godzila. Kartais netyčia ir natūraliai, kartais – matematiškai skaičiuojant ir planuojant.

„Na, ir kas? Man visai nesvarbu, kad kažkas už mane iš anksto suplanuoja, kaip atrodysiu ir kiek išleisiu. Aš ir taip turiu ką veikti. Pasitikiu kitais, tegu visi dirba savo darbą“, – sakai tu? Sveikinu – tavo srovė tikrai pagrindinė. Be užuolankų ir potvynių. Ir, tikra tiesa, taip gyventi daug paprasčiau bei ramiau.

Jei taip nesakai, irgi sveikinu – savo galva vadovautis ir skoniu pasikliauti visuomet įdomiau, net jei dalis žingsnių bus klaidingi, o rezultatai – nekokie. Tai bus tavo žingsniai ir tavo išmoktos pamokos, tavo atradimai. Ir, svarbiausia, taikliai įstojus į savo kelią nebereikės kas sezoną keisti aprangos, šukuosenos derinti prie madingo didžėjaus… Galėsi tai daryti kasdien. Arba niekada. Ir nieko čia tokio, jei draugai jau klauso naujesnės muzikos, o tau vis dar mieliausias praėjusiais metais išleistas albumas. Arba jei tavo užpakalis niekaip neįsitaiso naujo kirpimo kelnėse, o kitokių parduotuvėse nerasi. Juk gali vaikščioti su sijonu. Kaip Marc Jacobs.

Dar vienas argumentas prieš plaukimą pasroviui – kokybė. Niekas nepaneigs, kad vienam sezonui skirtų objektų – formų, spalvų, skambesių, įvaizdžių ir posakių – materialinė ir kultūrinė vertė daug žemesnė už tokių, kurie nesensta ir nepabosta. Arba pabosta tik tam, kad po kurio laiko juos vėl pamėgtum. Tad investuoti laiką, pinigus ir sveikatą visuomet labiau apsimoka į tai, kas džiugins ilgai. Laisvalaikis, aišku, visuomet yra vienkartinė investicija, bet, tarkim, už bilietą į Lady Gagos koncertą nemačiau prasmės mokėti 200 litų – už lygiai tiek pat galima aplankyti net keturis festivalio „Gaida“ koncertus. Be įvaizdžio ir šukuosenų, bet su ne vieną dešimtmetį jau gyva ir aktualia muzika.

Visgi aš „mainstreamo“ neneigiu. Negali juk žmogus visko išmanyti ir į viską įsigilinti vienodai nuoširdžiai. Jei ištikimai domiuosi muzika, natūralu, kad teatrą pažinosiu kiek paviršutiniškiau. Todėl tikėsiu ne tik asmenine nuomone, bet ir rėksmingais plakatais ar net atgarsiais žiniasklaidoje. Ir jei nesu stilistė, gal tiks ir marškinėliai iš ZAROS. Lygiai taip pat kaip stilistė galbūt derindama komplektą klausys popietės TOP 10, bet naujo vaikino atitempta į trap’o vakarėlį pretenzingai nužiūrės nebestilingą mano šukuoseną. Visiški originalai turėtų gyventi aplinkos neveikiamoje utopijoje ir turbūt vadinti save mesijais. O mes stovime ant žemės ir kartais pasroviui pasileisti tiesiog paprasčiau.