Miglė
„Meilė pernelyg nuostabus jausmas, kad imtumei gilintis į likimus žmonių, kurių vienintelis nuopelnas tebuvo išgyventi šį jausmą, ir dar nežinia kaip.“
J.C.Onetti
Dauguma žmonių meilę kaip ir vienatvę, patologišką melancholijos būseną, tą laikinumo konstantą, kaip tyrą ir bejėgišką priedermę laiko gyvenimo faze bei kartėliu, būtinu jaunystės nuodėmei. Tai nelaimė, kančia, pralaimėta kova prieš patį save. Nesėkmė, nusivylimas, gamybinė trauma, keistuoliškumas ar net kilniausia vertybė, tai kelių valandų, dienų, savaičių ar net kelių, keliolikos mėnesių ir metų būsena. Tik labai nedaug kas žino, kad tai niekieno neprijaukinta deivė, kurios galia diena po dienos auga, kol galop užvaldo mūsų gyvenimo kerteles, minčių paslėpsnius ir savaip kuria mūsų viltis ir norus.
Godžiai laižydami vienas kito paguodos ir besąlygiško tikėjimo trupinius mes smengame gilyn į tų žmonių, kuriais niekada netapsime, likimus. Likimus, kuriuos sugalvojome ne mes patys, o tie kiti, kurie aplenkė mūsų mintis ir prisiminimus. Prisiminimai kaip abstrakcijos kūriniai išnyra tyloje, tiesoje ir pasidengia paviršutiniškumo aureole, pradedi mylėti ne žmogų, o laiką, žmogų tame laike. Galų gale nustoji mylėti net neklausdamas kodėl, tampi švarus it balti patalai, o savo atminties juostoje, tuose paženklintuose kloduose, kur palaidojai kiekvieną, net pačią menkiausią viltį, nebematai staugiančio ir palūžusio žmogaus, kuriuo kažkada buvai. Ir kai tikrai pradedi nebejausti ir nebematyti tų šešėlių, gyliai viduje meldi, kad visą tai tau sugrąžintų, leistų pakartoti dar kartą ir kankintų be atvangos, nes tai tampa tarytum liga, liguistu potraukiu nekęsti savęs bei to, kas tau tai suteikė. Susiliesti iki skausmo.
Šiuose kloduose gimsta garsas. Garsas mažne pažįstamas, toks tyras ir vaiskus lyg pavasaris. Tik tyloje saugodamas brangiausias istorijas tampi vienu kūnu, tampi pačiu savimi. Štai toks tandemas užlieja du kūnus, dvi sielas, kurių vienintelis nuopelnas yra išgyventi. Savų minčių paslėpsniuose išgyventi šitiek jausmų, kuriems tiesiog nelemta gyvuoti. Kurie verti būti pamiršti.