Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Viešojo transporto damos ir kova dėl vietos po saule

Kamilė Pirštelytė

Jau labai seniai neteko važiuoti viešuoju transportu piko metu. Gerai, kad ruduo ir kad vėsta vis labiau dienoms bėgant, nes vasarą išvis siaubas apima, kai nebėr kuo kvėpuoti, o jei dar valkatėlė, kelis mėnesius nesimaudžiusi, atsisėda netoliese (viena iš priežasčių, kodėl pradedu draugauti su dviračiu)... Na va, tai taip. Šįvakar keliaudama namo įlipau į troleibusą pačiu piko metu ir kurį laiką viskas buvo ganėtinai ramu, mat žmonių dar ne tiek gausiai prilipę. Dažniausiai koktu/irzlu nebūna nuo tokių pasivažinėjimų, nes man jie, tiesą sakant, visai kartais net ir patinka. Kažkaip ramina ir kantrybę ugdo. Jeigu pasiseka nurauti kokią vietą, tai patogiai įsitaisai pasiruošęs ilgam lėtam riedėjimui, išsitrauki knygą (visad įsimetu į rankinę vieną kitą knygą, jei netyčia tektų nuobodžiauti kažko belaukiant ar važiuojant), užsikemši vieną ausį ausinuku ir tiesiog susitaikai su padėtimi, kad eismo kamščių neįveiksi pykdamas. Na, o šįvakar buvo pats smagumas. Važiavom lėtai, labai lėtai. Knygos neturėjau, ausinių neturėjau, kadaise išmokyta mandagumo – vietą užleidau kažkokiai senutei, o po dar kelių stotelių vis gausėjanti minia troleibuse pradėjo nujausti artėjančią ramaus važiavimo fiasko, mat žmonės „nušoko nuo protų“. Nesvarbu, kad viduje nebėra vietos ant tiek, jog turi su ranka įsiremti už turėklo gynybine poza, mat jau visai vos nesėdi sėdinčiam ant kelių, žmonės vis tiek principingai lipo ir lipo su kiekviena stotele vis labiau į vidų. Garbaus amžiaus „damos“ su raudonom lūpom, kašmyriniais paltukais ir netikrais antakiais prarado visą orumą ir, iš pirmo žvilgsnio atrodančios trapios ir mandagios, išmesdavo „rėmą“ ir spirdavo tave velniop nuo savo kelio, kad tik joms būtų pačioms geriau (ne ne, kam gi palaukti kito troleibuso, čia visai įdomu darosi). Ne per toliausiai stovintis studentas, kuris buvo vienas iš pirmųjų įlipusių ir, žinoma, aukšto ūgio, turėjo savo paveikslą laikyti ant galvos prilaikydamas ranka (beveik kaip samurajus su katana virš galvos per upę brendantis). Po kiek laiko nukrito ūsas, tad vairuotoja ramiai išlipo (tetrūko to komiško švilpavimo prieš proveržį) laukan ir besikeikdama pradėjo jį daužyti su kumščiu gal minutę (neklauskit kodėl) ir tik išliejusi, matomai, pyktį – viską sustatė į vietas, variklis užbaubė iš naujo. Kažkas troleibuso gale susikivirčijo dėl kuprinės. Na, tiksliau, moksleivė su sene. Senę nervino tai, jog merginos kuprinė trukdė jai sėdėti ant minkštos sėdynės, o mergina burbėjo, kad neturi pasirinkimo ir, jei moteriai bus patogiau, gali mielai apsikeisti su ja vietomis. Na, vienu žodžiu, kelionė buvo tikrai smagi. Vieni tyliai šypsojos iš to absurdiškumo, kiti sukandę dantis miegojo atmerktomis akimis, treti bandė išstovėti nenugriūdami (aš ir mano sumautas mažas ūgis). Mačiau, kad kažkokiai merginai reikia išlipti, o ji stovėjo už manęs dar per vieną žmogų, tad, supratusi, kad nieko čia nebus, mat žmonės kaip monumentai pūpso ir laukia savo akimirkos, atvažiavus į stotelę garsiai ir inoringai sušaukiau ATSIPRAŠAU (labai juokingas didvyriškumas su kovos būsena užvaldė), tai visi gražiai išlipo ir praleido kitus. Atvykau į savąją stotelę jau tuomet, kai žmonių visai sumažėjo, o tie „nugalėtojai“, kurie nuo pradžios iki galo sugebėjo ištverti viską, kas ten dėjosi, pagaliau ramiai sėdėjo ant atsilaisvinusių kėdžių. Dviratis, mašina, ėjimas pėstute – too mainstream, geriau viešasis transportas piko metu ir visi jo chaosai bei nebylus bendradarbiavimas su keleiviais.

Informacija apie esė konkursą „Ištrauk mane iš stalčiaus“ čia.

esė, esė konkursas, ištrauk mane iš stalčiaus, kitos knygos, laikas.lt

Naujausi komentarai
2012-12-11, 00:18
Na taip, sutinku, kad ir aš negalėčiau išskirti žanro šiam rašyniui. Jis tikrai nėra filosofinio tipo ir negaliu pati pavadinti jo esė, tačiau nemažai čia dalyvaujančių patys siunčia ne esė, o noveles ir kitokias pramanytas ar išgyventas istorijas. Bet štai kur iškyla klausymas. Kas sakė, jog tai mano asmeninis patyrimas? Krūva rašytojų remiasi savo asmenine patirtimi, nuo kasdienybės aprašymo pereina prie daugelio kitų įvykių, fikcijų kūrimo. Tai galėtų būti tik trumpa įžanga į kažką, "vienas skyrius", tad klystate, jei sakote, kad neturi nieko bendro su grožine kūryba.
"Esė (meniškasis paaiškinimas) - savo brangiausių minčių išsakymas." - gal jame ir nėra išsakytos ypatingos mintys, bet vistiek yra. Absurdiškumas kasdienybėje. Tačiau sutinku, kad palyginus su rimtomis esė, tai mano publikacija yra tik trumpa, šmaikštoka gyvenimiška istorija be įmantrių grožinių, saldokų išsireiškimų ir siųsdama ją per daug nesidomėjau esė rašymo taisyklėmis. Yra kur tobulėti, taip. Yra kur tobulėti ir patiems laikas.lt bei kitos spaudos žurnalistams. Bet nesigailiu savo publikacija nei trupučio ir mokysiuos toliau. Dėkui už nuomonę :)
Laba
2012-12-10, 23:42
Manau,jog čia esė konkursas, deja neradau šiam žanrui nė vieno būdingo bruožo publikuotame tekste. Gyvenimo istorijas galime pa(ap)rašyti kiekvienas, tačiau tai neturi nieko bendro su grožine kūryba.
2012-12-10, 22:46
Jėga, labai smagu dėl šiokios tokios publikacijos (kad ir konkurso dėka). Nėra ypatingas tekstas, atsiunčiau iš "gyvenimo paprastumo archyvų", bet tikiuos, kad patiks :)
vit
2012-12-10, 16:24
Pirštelyteee: >
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai