Ugnė Gromnickaitė
Mano širdis byloja tylą. Ne ne, esu rami todėl, kad ten švaru, tikrai švaru, t i k r a i. Ne todėl, kad t u š č i a. Esu rami kaip kalnų esybė. Na, bent jau tikiuosi, kad ten ramu, kaip žmonės ir kalbėjo. Turiu batus, galiu be didesnio skausmo ir niekieno girdimo verkšlenimo eiti ieškoti kalno atbrailos, kur galėčiau nukarti kojas žemyn ir nunarinti galvą. Irgi žemyn. Išsinarinti. Irgi ramiai, be didesnio verkšlenimo. Ir man tikrai neskaudės, nes kvėpsiu į save tų kalnų stiprybę. Kojos pasikorė, kabo žemai ir žiūri žemyn. Ne į prarają, o į paslaptį. Galva žiūri sau, kažkur ten, kur šimtas aštuoniasdešimt laipsnių. Bet mes vis dar kartu. Su kojomis, galva ir batais, kuriais aviu tam, kad be didesnio skausmo eičiau. Mes dar kartu su kalnų ramybe. Jaučiu, kad man čia nereikalingi žodžiai. Taigi ir balsas. Ir liežuvis, stygos, visas mechanizmas, keistai pavadinta kalbos dovana, įbrukta žmogui. Turiu ramybę. Širdis byloja spengiančią tylą.
Ramybė ima pintis su žodžiais, mechanizmo sraigtai sunkiai, bet ryžtingai kovoja tarpusavy, trindami viens į kitą įsisenėjusias nebylias geležis ir imdami kelt vis giliau veriantį griežimo ir cypimo triukšmą, iki bjaurumo maloniai virpindami stygas,
žadindami liežuvio raumenis, tie nerangiai keliasi, sukasi, verčiasi,
sraigtai trinasi vienas į kitą, vis čaižiau ir garsiau,
o dar tos nepakeliamai aukštos stygų natos,
dusliai bundantis liežuvis;
spengia, griežia, cypia, čaižiai, dusliai, garsiai, stipriai, veria, spaudžia.
Išvemiu tylą iš širdies. Palengva, kad kuo šleikščiau būtų. Siaubingą spengiančią tylą.
Dabar ten tikrai švaru. Prieš tai tik tuščia buvo. Iki kalnų esybę veriančio skausmo nebylu ten buvo. Susirenku batus nuo kalno atbrailos ir grįžtu pas brolius. Vakarop metas atnaujinti tylėjimo įžadus. Neilgam, iki kol kalnų esybė susigrąžins savąją tylą. Ne aš viena sėdėjau be batų pakartom kojom ir išsukta galva šįryt ant kalno atbrailos, užsidengusi be garso spiegiančiais žodžiais vemiančią burną tuščia širdimi – ant kiekvieno kalno krašto galėjai įžvelgti po iškreiptą nebylų brolio siluetą. Visi kažką skausmingai tylėjo, pražiotas burnas užsidengę širdimis. Be batų.