Negrįžtanti
Aš daugiau negaliu tarp šių sienų. Tai ne mano vieta.
Rodos, viskas, kas yra čia, mane slegia ne tik dvasiškai.
Tai keista savijauta ir aš net nežinau, kaip tinkamai turėčiau tai paaiškinti.
Kartais apima jausmas, jog nežmoniškai tvirtos rankos suima mano kaklą, pakelia mano gležną kūną į orą, tuomet gan stipriai trenkia į sieną ir kuomet aš pakeliu akis į tų rankų savininko veidą, jis man sarkastiškai ir su didžiai užmaskuotu įniršiu, nepaisant to, gan ramiu kalbėjimo tonu taria:
– Mergaite, šitaip tokie gležni padarėliai ilgai neišgyvena. Tavo žaidimas labai įdomus ir nenuspėjamas, tačiau aš jo nežaisiu. Mano žaidimas – mano taisyklės. Ir… nori, nenori – tu privalai žaisti, – tuomet jis paleidžia mane ir kuomet aš krintu ant grindų ir bejėgiškai gaudau orą, jis staiga dingsta. Praeina vos kelios minutės ir aš, sukaupusi nežinia iš kur atsiradusias jėgas, imu bėgti. Bėgu pro duris, po to laiptais, o vėliau… Vėliau aš tiesiog nebesuvokiu, kur ir kodėl aš bėgu. Akys užsimerkia ir nė nesuvokiu, kaip mano kojos gali žinoti kelią ten, kur dar niekad gyvenime nesu buvusi.
Apskritai, mano gyvenime vyksta tiek daug dalykų, kurių negebu paaiškinti. Tačiau būna atvejų, kuomet žodžiai praranda bet kokią prasmę mūsų gyvenime.
Staiga sustoju.
Mano keliai sulinksta, rankos bejėgiškai nusvyra ir aš parklumpu, tačiau akių vis dar neatmerkiu. Prakeiktas vidinis balsas baugina, jog tai, ką išvysiu, mane ne juokais suglumins. Ir kodėl aš taip jaučiuosi? Kas per apgailėtina savijauta, kuomet protas ir jausmai ragina nematyti tiesos?
Galiausiai smalsumas išsiveržia į priekį ir aš atsimerkiu.
Ką regiu?
Regiu nežmoniško didumo skardį ir aš… Klupiu jo šlaite.
Tas jausmas, kurio taip ilgai troškau. Viena menkutė akimirka, vienas tvirtas žingsnis ir mano kova baigiasi. Kova su pačia savimi, savo mintimis, savais jausmais… O galbūt tai jau metų metus trunkantis karas?..
Staiga pajaučiu kažkieno rankas sau ant pečių ir nežinau, kodėl neatsigręžiu atgal pažiūrėti, kas tai, o tiesiog imu ir paklūstu tų rankų valiai. Mano akys tvirtai užmerktos. Galbūt vėl bijau ir nenoriu matyti tiesos. Tos rankos mane paguldo ant žemės. Savomis rankomis, išskėstomis į šonus, jaučiu žolę… Tuomet, rodos, tenoriu vieno – noriu išgirsti, kaip pamažu ji auga. Nenumaldomas vėjo gūsis perpučia mano kūną ir, rodos, niekada nesiliaus pūtęs. Galbūt jaučia nenumaldomą malonumą, kadangi jis neapsakomai didis ir galingas, nesulaikomas ir nepavaldus, ryžtingas ir nepriklausomas. Laisvė – jo sesuo. Susigūžiu į mažytį kamuoliuką ir vos tik tai padarau, vėjas staiga liaunasi, netgi pajuntu tam tikrą šilumą. Nejaugi, jis tik tenorėjo išvysti mano apgailėtiną bejėgiškumą?
Tuomet lengvai atsidūstu ir imu klausytis savo kvėpavimo. Palaipsniui jis tampa neapsakomai ramus. Praėjus kelioms minutėms taip begulint aš pajuntu šaltą, gaivinantį ne tik kūną, bet ir mintis bei sielą, nuolat stiprėjantį ir, regis, nesustabdomą… Lietų.
Tai mano vidinės palaimos laikas. Aš pakylu nuo žemės, pakeliu galvą į viršų ir mėgaujuosi tuo, ką būtent man duoda dangus. Dangus man duoda daug…
Vėl krintu ant žemės, o tuomet lietus nedrąsiai rimsta. Mano drabužiai kiaurai permirkę, darosi šalta. Jaučiu nakties kvėpavimą sau į ausį. Tačiau, kuomet juntu tą raminančią vėsumą, manęs nebebaimina juntamas šaltis. To, ką jaučiu, negaliu apsakyti žodžiais. Tai kažkokia netvardoma palaima!
Lėtai atmerkiu akis, tokiu būdu tikėdamasi pagauti šią nenumaldomą euforijos paukštę. Virš savęs, išvystu gilią, tamsią drobę, tartum aptrupintą gelsvais spindinčiais trupiniais ir šis vaizdas nuneša mane į ramią sapnų pasaką…