Gabrielė Kairytė
„Kažkada žmogus, o dabar jis jautėsi menkiau už musę“
Kiekviena istorija turi pradžią, tik mes patys nusprendžiam nuo kurios vietos ją pradėti pasakoti kitiems … O savo istoriją pradėsiu nuo tos dienos, kai į širdį pasibeldė meilė ir atėjusi viską sujaukė, paliko tik chaosą… Papasakosiu apie jausmą, nuo kurio mes dažnai bandom pabėgti, bet kurio trokšta net blogiausi žmonės… Sudarysiu sąrašą dalies savo gyvenimo… Aprašysiu tuos, kurie atnešė šį tą neįprasto… Nepristatinėsiu žaisliukų, kuriuos mylėjau ir kuriais labai žavėjausi… Čia tik tie, kurie mane padarė manimi… Tokia, kokia esu dabar…
Pradžia…
Mantas – pirmoji meilė, kuri labiau priminė serialą, kupiną apgaulės, paslapčių ir intrigų. Labai mylėjome vienas kitą, nors šiandien gerai pamąsčius suprantu, kad tai buvo tik maža kibirkštis žavesio. Tai buvo pirmas žaidimas su ugnimi, kuri vėliau vis labiau degino, bet kartu ir traukte traukė prie atviros liepsnos. Tai tebuvo pirmas žaidimas su degtukais, po kurio supranti, kad einant laikui norėsis tik daugiau ir daugiau… Jausmo ir skausmo…Tai buvo pradžių pradžia.
Lukas – pati gražiausia figūra mano gyvenime. Jis man tiek daug davė. Tikro jausmo, džiaugsmo, skausmo, bemiegių naktų ir ašarų… Bet svarbiausia, kad tai buvo vienintelis tikras žmogus, kurį iš tiesų mylėjau… Dabar dar kartais prisimenu jį… Sapnavau… Skaudu kažkodėl… Žinau, kad dabar jis tikrai laimingas, bet nežinia, kodėl skauda girdėti kažką apie jį… Nors visada norėjau, kad jis būtų laimingas ir bent kažkiek susitvarkytų savo gyvenimą…
Prisimenu tą dieną, kai jis glostė mano plaukus, o tai atrodė kaip tikra pasaka… Kiekvieną savo minčių likutį skirdavau jam… Niekada anksčiau to nebuvo, nes esu beprotiška egoistė… Tiesa, niekada nemačiau ateities su juo, bet vis tiek tikėjau juo (o gal tik savim) ir buvau kartu… Stovėjau visada už jį ir su juo, nors jis visada turėjo problemų, bet palaikiau bet kokioje situacijoje… Kai buvo sunku rasdavau jėgų maldai… Meldžiau, kad tik jam nieko nenutiktų…
Kartu klausydavom repo, trindavomės po parkus… Dar kartą pabrėšiu – pirmas ir beveik vienintelis žmogus, kuris buvo toks, koks yra, ir nuoširdžiai buvo su manim, neturėdamas kitų tikslų… Pamenu, kaip paskutinį kartą sedėjom parke ir jis pasakojo apie savo merginą, su kuria tuo metu turėjo problemų (giliai širdį žinojau, kad jiems visi keliai bus atviri. Taškas mano naudai – jie kartu)…
Ir šiandien branginu tą jausmą, kurį kadaise puoselėjau… Tos dienos tapo mano kūrybos viršūne, atradau savo mūzą…
Paulius – keista draugystė… Dar vienas prisilietimas prie ugnies… Tiksliau tai buvo tada, kai man reikėjo prieglobsčio… Tada, kai buvau labai vieniša. Vienintelis dalykas, kurio mane išmokė šis žmogus tai – kerštas. Vis dar jaučiu kraujo skonį burnoje… Nemylėjau, tik reikėjo atramos… Bet draugės niekada nelieka draugėmis, kai šalia yra simpatiškas vaikinas… Keršto skonis saldus, šiandien tai puikiai žinau (patyriau savo kailiu)…
Rokas – nuoširdus ir atviras. Tai tyliai šokinėjantis liepsnos liežuvis… Apmaudu, kad nesugebėjau jo mylėti, kai manau, kad jis man jautė kažką daugiau nei tik simpatiją… Bet būdama su juo, jaučiausi gerai… Jaučiausi tvirta… Jis gydė mane nuo senų ir skaudžių nudegimų… Be to, jis labai gražus tiek išvaizda, tiek savo vidumi. Turėčiau jo atsiprašyti už šaltį, sklidusį iš mano pusės… Už tai, kad gesinau tai, ko realiai pasaulyje neužgesinsi…
Tomas – kvailys, kuris puoselėjo nežinia ką ir nežinia kodėl… Daug melavo kitiems, bet negaliu skųstis, kad viskas buvo taip blogai, kaip dabar skamba… Jis rodė man daug dėmesio, bet tai nebuvo kažkas ypatingo, ko man reikėjo… Manau, jis manim žavėjosi… Šiandien jis užverstas gyvenimo puslapis… Jokios nostalgijos, jokio gailesčio, jokių norų…
Martynas – net nepamenu, kokia jo pavardė, žinau tik tiek, kad mūsų mamos gerai sutarė. Be to, mano mama buvo tikra, kad jis labai geras berniukas (bet aš žinojau daugiau)…
Jo gimtadienis spalio 7 dieną… O mudviejų istorija yra kvaila… Vis dar negalėčiau pažiūrėti jam į akis, nes jaučiuosi jį išdavusi, nors niekada nieko jam nejaučiau… Tačiau dar ir šiandien puikiai žinau, kad jis yra labai geras žmogus…
Naktimis jis tarsi atgydavo… Sėdėdavom prie kaimo parduotuvės, rūkydavom, gerdavom alų ir klausydavomės šmaikščių istorijų… Labai įdomus žmogus… Ir atkaklus…
Ričardas – vaikinukas iš Ramygalos. Susipažinom, kai vėl įbridau į vienatvės liūną… Per labai nuobodžią šventę pirmą kartą susitikom… Ir gana juokingom aplinkybėm… Jis „kabino“ panas, o kai mane užkalbino, prabudo mano egoizmas… Tiesiog norėjau parūkyt… Taip ir susipažinom…
Bet jis keistas žmogus… Iškankintas nelaimingo ir sunkaus gyvenimo. Stengėsi dėl manęs, bet aš to nevertinau, o gal nenorėjau to vertinti… Man buvo pernelyg nuobodu su juo… Bet nėra to blogo, kas neišeina į gerą. Supratau, kad reikia vertinti visus žmones nepaisant to, kaip jie atrodo. Jo rankos visada buvo juodos (dėl sunkaus darbo)… Jis pirmasis, apie kurį prabilau savo mamai… Po mano 18-to gimtadienio išsiskyrėm, kadangi mano ranką laikė kitas, o ne jis…
Martynas – didžiausias mano vasaros romanas. Ugnis degė karštai, matyt per daug… Labai mylėjau, žavėjausi… Dar dabar kartais ilgiuosi jo juoko, išgalvotų istorijų… Jis nuostabus žmogus, kuris bijojo mane įsimylėti… Bet kartą ištarė tą stebuklingą žodį… Vieną kartą…
Geras, nenuobodus, visada linksmas, labai simpatiškas žmogus… Labai nuoširdžiai pamilau, todėl labai nudegiau… Jam buvo parašytas pirmas ir paskutinis meilės laiškas, į kurį atsakymo negavau… Ir niekada negausiu (kad ir kiek belaukčiau)… Pasiilgau šio žmogaus, kaip žmogaus, o ne kaip vaikino. Tiesiog kaip draugo… „Ne tau Martynai mėlynas dangus, ne tau berneli rožėm klotas kelias“… Bučiuoju…
Mariukas – taip ir neišsiaiškinau jo pavardės. 28-erių metų vaikinukas, kuriuo be galo žavėjausi ir dar šiandien žaviuosi… Be proto trokštu vien su juo pasisveikinti. Jis pasakytų „Ej, Gabyte“… Jis nuostabiai bendrauja, yra simpatiškos išvaizdos ir nežinia kuo žavintis, bet turintis kažką tokio, ko negaliu apibūdinti žodžiais… Dar ir dabar kelia šypseną…
Atsidūriau jo mašinoje, net nenutuokdama, pas ką lipu ir kaip toli galiu nueiti vedama vien smalsumo ir nuotykių poreikio… Tada gėrėm alų ir rūkėm sėdėdami jo mašinoj Berniūnuose, stotelėj… Jei tik būtų jaunesnis, būtų vienintelis, kurį „kabinčiau“… Ypatingai žavingas…
Šarūnas – tiesiog sugėrovas ir buvęs dūmų pešimo partneris. Vasarą. Mūsų tėvai dirbo ten pat… Jis pakeldavo mano melancholišką nuotaiką… Jo plaukai juodi kaip anglis ir garbanoti…
Ričardas – mergišius iš didžiosios „M“. Bet su juo buvo smagu. Jis bandė uždegti ugnį, bet jam tai nepavyko… Vadino jis mane „žmonele raganėle“… Dažniausiai klausoma daina buvo Rihanna‘os ir Eminem‘o „Love The Way You Lie“. Dar ir dabar skamba ši melodija… Tai buvo Tos vasaros daina… Vienintelės vasaros, kai tapau daug kam įdomi…
Su Rikardo eidavom maudytis į Molainius, kartais sedėdavom sugriuvusioj pirty ir rūkydavom… Dabar ten statomas „Senukų“ logistikos centras. Rikardo man buvo per daug lipšnus…Bet tuo metu jis buvo man gana parankus… Tam, kad užpildyti mano egoizmo taurę…
Arnas – šviesa mano akyse po visų sudegusių meilės laužų… Dar vienas romanas, kuris nespėjo peraugti į kažką daugiau… Būtent – nespėjo… Jis beprotiškai linksmas žmogelis, turintis artistinių sugebėjimų, esantis labai savotiškas ir tuo patrauklus…
Pirmasis mūsų susitikimas buvo nepaprastai kerintis… Berods buvo ruduo, o gal žiemos pradžia… Oras buvo šaltas,o mudu sėdėjom ant apleisto ir apgriuvusio pastato palangės. Dangus buvo žvaigždėtas, švietė pilnas mėnulis… O mudu sėdėjom ir kalbėjom… Rūkėm, o rankos šalo… Keista, nes pajutau šiam žmogui ypatingą jausmą… Jau pirmą dieną… Jis tikrai kerintis žmogus… Pamenu, kaip jis repuodavo, šokdavo viduryje miško ir mane kviesdavo prisijungti… Kaip pykdavo ant manęs, kad visada jį pertraukiu, kai jis kalba… Tikriausiai jis įdomiausias žmogus visoj žemėj… Bet mudu negalėjom būti kartu, nes mes abu gyvenom, o gal dar ir gyvenam, savo pasauliuose… Jis suteikė man daugiau optimizmo… Uždegė jau senokai prigesusią liepsną mano širdyje… Manau, aš apie jį svajojau… Bet naktimis jo jau nebesapnuoju…
Aurimas – šaltas mano išsigelbėjimas nuo kažko, ko bijojau… Jis norėjo manęs, o aš labiau troškau kito, bet buvau su juo (negalėjau palikti)… Atsirado meilės trikampis ir labiausiai bijojau sugriauti dviejų vaikinų draugystę, kurios centre atsiradau aš… Pamenu šio žmogelio girtas akis, tą svaigiai bauginantį žvilgsnį… Jis nenorėdavo manęs paleist… O aš ir nebėgau, nes jaučiausi reikalinga… Bet nežinau, ar toje mūsų draugystėje buvo kažkas tikro… Kartais leisdavom laiką dviese, bet kažkodėl dažniau trise: aš, jis ir kitas… Vieną karštą vasaros popietę trise gulėjome saulėje… Aplink mus tvyrojo aštraus pavydo tvaikas… Buvo daug pavydo… Bet aš buvau apgauta…
Gediminas – netikėtas prašalaitis mano gyvenime… Jokios ugnies, vien tik žarijos… Bet būtent šis vaikinas man padėjo atmerkti akis ir pamatyti, kas dedasi aplink mane… Kiek daug purvo…
Jis iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip kvailys, bet jo siela buvo gilesnė nei galėjai pamanyt, tačiau ji buvo sutepta gyvenimo… Pamenu kaip ieškojom beržynėlio… Grįžau tik pirmą valandą nakties, dėl ko mama baisiai supyko, bet tai buvo mano dienos… Mano nuotykiai… Mano skausmas… Mano kerštas… Mano noras elgtis blogai… Kiek galima blogiau…
Egidijus – mano gyvenimo matas. Savo gyvenimą matuoju nuo jo ir iki jo.
Susipažinom per 100-dienį… Nei vienas negalim pasakyt, kaip tai nutiko, bet jo pasakyti žodžiai, kad pavėlavai 3 metus, buvo netiesa… Jis uždegė manyje ugnį… Buvom tik geri draugai, o dabar kiekvieną 9-tą mėnesio dieną švenčiam tai, kad esam kartu … Mudu laimingi… Stiprūs… Tai žmogus, kurio tylėjimas reiškia, kad jam sunku… O man tada tampa dar sunkiau… Pirmom dienom nemėgau jo tauškesio, bet šiandien be jo negalėčiau ramiai išbūti…
Gyvenam kartu, mokomės, geriam kavą, valgom, miegam… Kartais atrodo, kad ir sapnus vienodus sapnuojam…
Jis labai įdomus žmogus… Gilios širdies… Bet su metaliniu šarvu… Iš išorės labai tvirtas, bent jau visiem taip atrodo, bet viduje labai trapus… Jis kažkuo ypatingai kitoks… Net jei ir pykstu ant jo, noriu jo ranką laikyti savo delne… Tai žmogus su kuriuo matau savo ateitį… Ir kartu mes ją paversim tikrove… Šitą žmogų tikrai nuoširdžiai myliu ir tas jausmas yra tikras…
Mūsų rytai kvepia snauduliu, kava ir cigarečių dūmais… Sekundės praleistos atskirai, tampa sunkiai pakeliamomis savaitėmis…
Tai dar ne pabaiga…
Mano meilė – tai didžiulė ugnis… Tai šokis… Tai degtukai… Tik mylinti ir gyva širdis, nuolat žaižaruoja karščiu… O kiekvienas žmogus, kurį sutinku, įpučia truputį deguonies į mano plaučius… Svarbu, kad praeitis neleistų įkvėpti per daug oro… Nes galiu užsimanyt grįžti ten, kur jau nereikėtų nueiti… Atsigręžti galima, bet neverta grįžti, nes ten nepalikau nieko, ką šiandien turėčiau paimti…
Mano meilė kvepia smilkstančių cigarečių dūmais ir kava…