Julija Borovskaja
Aš vaikas iš tos nakties, kurioj meduoti laukai lingu lingu, kur gelstančios vakaro gėlės pripildytos manęs užmiega, obelys bučiuoja orą. Pagimdė mane poliariniai paukščiai, lietui besišypsančios saulėgrąžos, jazminų varpai. Plaukai – rudenio kaštono spalvos, akys – mėlynių takai, blakstienos – migla glūdinti paslaptyje, lūpos – žemuogių keliai, skruostai drovumu papuošti. Mano suknelė pinta iš šiaudų, raudoniu pabarstyta, šviečia mėnesienoj, batukai boružėm taškuoti, mano kvapas – miško avietės. Sakyk, pažįsti? O gal jau pamiršai? Rūgščioj tiesoj geltona Pienė pievoj pamesta. Mergaitė gležna – stiklas praūš pro gelsvus stagarus žiede.
Papasakok man apie lietų, geltonų skėčių pievą, meldų aliejų, rūko skarą, žarijų taką, marmuro namus, žmones aksominius, laiko padengtą skalę, rojaus Paukštę, smėlio paliktus bučinius ir žemę, kuri dega. Papasakok man, kas yra Pakantumas, Tikėjimas, Gėrio viltis. Papasakok…
Didžiai augalų muzikai skambant visa gamta ilsisi. Slepiasi po paslapties šydu, vis dar ieško naujų atradimų, paslėptų laimių, užmirštų nelaimių. Artėjant gūdžiam vakarui, girdėt ūksinčius genius. Medžių viršūnių skėčiai, dangaus kelionės draugai, didžiuliai oro plotai blaškosi po saulėtekio skara, šilko verptos gijos apglėbia miegančias samanas, žiedų taurelėse pasislepia taškuotos Dievo karvytės, rubinais žydi pasakų takelis, mėlio deimantais sužiba liaunos uogos. Iš visų labiausiai išsiskiria raudonio nubučiuotos aguonos ir jose gyvenantys juodi perliukai – dar niekad nėra buvę nieko panašaus. Atsisėst ir galvot, koks didelis ir nuostabus pasaulis, kiek daug gyvybės ir tikrumo jame gyvena… Atsidust ir grįžti į šurmulio pilną miestą, kur netikrumas pakerta gulbei sparnus, kur savo gyvenimo pakeleivis yra pats žmogus, kur viskas yra atrasta ir nieko neieškoma. Teks grįžt…
Su saulės nauju spinduliu atbunda nauja diena. Šurmulys net pernakt nebuvo nurimęs. Ūžesys ir nuolatinis skubėjimas kažkur. Kasdienybės nešiotojai veikliai dirba savo darbus, skundžiasi, verkia, juokiasi.
Ak, koks nuostabus šiandienos rytas! Linkiu visam pasauliui, kad būtent šiandien nukirstas medis taptų reikalingas, sutaupyta popieriaus pakuotė – neišrašyta, kad nebūtų paliktas vaikas, nenuriedėtų skausmo ašara, kad priklausomybei tarnaujančiam užtektų pakantumo nesusileisti dienos dozės, kad šiandien taptumėm visi lygūs, ištirptų pinigai, žmonės išmoktų skraidyti, būtų prisimintos senos legendos, vienišos trobelės būtų apgyvendintos, ligotas pasveiktų, kiekvienas rastų laiko atleisti, pasakyti „atsiprašau“, kad visi pakeltų akis į dangų, į Tėvą. Turbūt ta diena ir turėtų įgauti ypatingą vardą, tada rūstus ir liūdnas pasaulis ims šypsotis, ir visi vargdieniai bus iššvaistyti vėjams.
Žeme, ar tavo medžiai vis dar dega? Ar pakelės akmuo liepsnoja? Ar tavo žmonės pažįsta pakantą? O ji turi begalę simbolinių reikšmių. Tai nūdienos problema ir trūkumas. Pakantumą sudaro keletas svarbiausių atšakų: tai tolerancija, valia ir pagarba. Kantrybė reiškiasi pradedant individo paraiška gyvenime, kasdieninės dienos trukmėje žmogus sugeba parodyti savo požiūrį į save ir jį supantį pasaulį.
Dažnas mūsų pakantą supranta kaip jau mano minėtą toleranciją, valią ar pagarbą, bet tai nėra tik šios sudedamosios dalys, tai kur kas daugiau. Viskas gimsta su mūsų išsiauklėjimu ir požiūriu į pasaulėvaizdį. Paprasčiausi pavyzdžiai rodo, kad mes nesugebame susitvarkyti su savo norais ir užgaidomis, todėl kenčia aplinkiniai žmonės. Tai lyg kokonas, iš kurio išsirita gyvybė. Jis turi pereiti keletą stadijų, kad galėtų virsti gyvybe. Taip ir žmogus gyvena. Norėdamas būti, jis privalo atsisakyti egzistencijos ir paskelbti paliaubas pačiam sau. Žinoma, pamatai jau padėti nuo kūdikystės, ir auklėjimas – viena svarbiausių sudedamųjų dalių, tačiau neišsilavinęs žmogus niekad nesupras, kad pakanta pačiam sau tampa aukščiausia vertybe.
Nevalia kaltinti to, kuris šiandien nesupranta, kas iš tiesų yra pakanta. Juk šiuo metu gyvena tiek daug išdidžių ir nedorų vaikų, nusikaltusių, nereikalingų net patiems sau, ir visa tai, kas dedasi dabar, yra mūsų vaikų ateitis, galiausiai patys mes gausim iš to gyventi, ir nieks pasauly, kad ir kokie protingi būtų, neišras pakantumo, kantrybės, valios, pagarbos ir tolerancijos vaistų, juolab eliksyro. Laikas patiems susivokti, padėti tašką laikui ir pasiteisinimams.
Žeme, o ar tavo žmonės tiki? Ar gyvena svajose ir noruose? Religinis pakantumas gyvena ore. Europoje ir kituose žemynuose didžiausia žmonių dalis tiki į Dievą, į tai, kad jis buvo prikaltas prie kryžiaus ir iškentėjęs visas mūsų nuodėmes. Atsiranda žmonių, kurie eidami į bažnyčią drįsta peikti ir nesutikti su tuo, kas yra kalbama, kuo tikima ar ko yra mokoma. Bet kokia tada turėjo būti Dievo pakanta, jei jis leidosi būti prikalamas prie kryžiaus, žeminamas, spjaudomas ir keikiamas? Ką tikinčiajam reiškia pasirinkimo laisvė?
Ar dabar jam ramu stebėti visą šio pasaulio sutvėrimą netikint, laukiant stebuklo, kol Jis apsireikš. Bet laimingas tas, kuris tiki nematęs, palaimintas tas, kuris jį matė ir nešė žinią kitiems. Dešimt Dievo įsakymų tai pakantumo įrodymas ir išgalėjimas, savikontrolė. Dažnas mūsų prisibijo pomirtinio gyvenimo, bet tuoj pat randa atsakymą, kad ateity bus duota galimybė pasitaisyt ir gailėtis.
Ar pakanta yra gėrio viltis? Ar nūdienoj suprantama vertybių kraičio prasmė? Sulig šiais klausimais jaučiu, kaip viskas nutyla, nebesigirdi nei slegiančios tiesos aido, nei ryjančios laiko rodyklės. Jaučiu, kaip pakantumas tampa privilegija brandos atžvilgiu, kad viskas ateis, o ko nereikia – išeis. Bet ar tai tik ne dar vienas optimistinis motyvas, kodėl nūdienoje mes galime pateisinti savo vienokius ar kitokius poelgius. Ir juk popieriuje užrašytos mintys, patarimai, išmintis – skirk laiko apmąstymams – tai laikas, kada peržengi ribą tarp savasties, ir gali būti nesavanaudžiu ne tik sau. Perėjimas į kitą ekstazę, kai kantrybė ne dovanojama, o užtarnaujama, kai per valią išmoksti kontroliuoti save, o tolerancija tampa tavo gyvenimo palydovu, pagarba – tai veidrodis, kuriame pamatai savo tikrąjį „aš“. Dulkinas kelias išpustomas vėjų, nuplaunamas lietaus ir nušviečiamas saulės.
Laikrodžiams sustojus, bus paskelbta trijų sekundžių valanda. Visa žmonija sugrįš į namus, palinks prie trobesių ir danguje išpaišys siluetus savęs, statulas tylinčias, dykynėj augančius žiedelius. Per tą valandą vėjai atpūs kraičius pakantumo, išpustys, išburtuos, užliūliuos degančią žemę. Mėnulis visa tai matys, užrašys kaip amžiną tos dienos įrodymą. Tikiuosi, ta diena visai šalia, o jei ir ne, tai siųsiu visiems savo tikėjimą, kaip to mėnulio, kuris dar nepasirodė.