Eglė Kirliauskaitė
Laikas.lt
Aktorius, režisierius, teatro judėjimo „No theatre“ pradininkas, muzikantas, dainų kūrėjas bei atlikėjas, galiausiai – šeimos vyras ir tėvas… Ar ne per daug talentų bei atsakomybės vienam žmogui? Viena ryškiausių jaunosios kartos teatro asmenybių Vidas Bareikis, neseniai pristatęs puikiai įvertintą savo spektaklį „Kovos klubas“, tik gūžteli pečiais: „Esu visiškas darboholikas. Ilsėtis man – kančia.“ Bandant krūvon sudėti jo nuveiktus darbus, sunku patikėti, kad Vidui – vos 26-eri. Gal todėl, vos sužinojus numerio temą „Karta Y“, nekilo jokių dvejonių dėl straipsnio herojaus pasirinkimo. Apie jaunus žmones teatre ir (ne)teatrą juose – iš pirmų lūpų.
Ar galėtum trumpai papasakoti, kaip ir kodėl gimė teatro judėjimas „No theatre“?
„No theatre“ gyvuoja jau trečiąjį sezoną. Pirmiausia jis gimė iš poreikio būti kartu: būti kartu tiems žmonėms, kurie kartu pradėjo mokslus akademijoje, o po to – ir „No theatre“. Buvome aktorinio meistriškumo kursas, kuris mokėsi pas režisierių Gintarą Varną. Aš patraukiau į režisūrą ir su kurso draugais aktoriais suformavome vienos kartos komandą. Aktorė Elzė Gudavičiūtė kartą suskaičiavo, kad esame pažįstami jau aštuonerius metus – tikrai, netrumpas laiko tarpas.
Ar tai, kad visi esate bendraamžiai, padeda, o gal priešingai – trukdo?
Tai, manau, teatre yra labai svarbu. Kai aktoriai ir režisierius būna skirtingų kartų, ir komunikacija tarp jų yra kitokia. Visa „No theatre“ komanda šiek tiek skiriasi kiekviename projekte, bet juos visus jungia kažkoks vienos kartos reikalas. Tiek man, tiek aktoriams smagu, kad mes šnekame apie tą patį, keliame tas pačias problemas. Kad ir spektaklis „Kovos klubas“ – visiems aišku, apie ką jis mums yra. Mūsų teatras yra labai „neteatriškas“. Tai pirmiausia atsispindi pavadinime. Ir visas teatro veikimo principas kitoks: neturime savo pastato, visas biurokratinis aparatas yra šiuolaikiškas. Kažkada netgi pasakiau savo bendraminčiams iš „No theatre“, kad kai jau prasidės teatras, aš pasistengsiu jį „užlenkti“. Tikiuosi, kad dar turėsiu sąmoningo proto jo ir nepradėti: nenoriu, jog tai taptų tomis teatro blogybėmis, kurių yra labai daug.
Apie kokias senojo teatro blogybes kalbate?
Tos blogybės labai žmogiškos: kai tu sėdi labai ilgai ten pat ir nieko nekeiti, tai tampa didele rutina – tai galioja visoms profesijoms. Jei žmogus dirba rūbininku, bet siekia kada nors tapti administratoriumi, o gal ir vyriausiuoju vadybininku, jis turi perspektyvą. Rūbininkas, kuris šį darbą dirba 20 metų ir nieko nekeičia, greičiausiai bus nelaimingas. Taip pat ir su teatru: žmonės, kurie šioje jau iš prigimties gyvoje profesijoje „užsisėdi“, pasidaro negyvi – tiek jie patys, tiek jų kuriamas menas. Tai ir yra pats didžiausias pavojus. Sakoma, kad teatras gyvas gali išlikti nuo 5 iki 7 metų, po to reikia ką nors keisti. Atrodo nesuvokiama, bet ir teatras tampa darbu ta blogąja prasme: būna, aktorius sėdi ir laukia, gal į repeticiją neateis susirgęs kolega, juk koks skirtumas – jam moka fiksuotą atlyginimą. Tokie dalykai baisiausia – kol kas mes to išvengiame, viskas vyksta iš idėjos. Žinoma, stengiamės ir pragyvenimui užsidirbti, bet į priekį veda idėja.
Esate jaunas teatras. Ar ta jaunystė ir yra jūsų maištingumo priežastis?
Pagrindinis tikslas tikrai nėra specialiai maištauti ar laužyti normas. Tas revoliucionieriškumas – logiškai susikuriantis dalykas: kiekvienas naujas ryškesnis darinys, tvarinys automatiškai yra priešprieša senesniajam. Jeigu nebūtų priešprieša, nebūtų ir pastebėtas. Oskaras Koršunovas buvo priešprieša tuomečiams kūrėjams, o dabar jau mes beveik esame priešprieša jam. Laikas tai padiktuoja. Kaip besiridenantis kvadratinis ratukas: čia tu – priešprieša, čia – seniena. Kitas momentas, kad patys žmonės mėgsta dėti etiketes. Tai patogu – neva yra kažkokių išsišokėlių ir revoliucionierių. Tada yra apie ką „papliotkinti“, kitiems gal yra ką palaikyti, kuo žavėtis. Žmonės to visada nori. Mums svarbu tai, apie ką mes šnekame, o ne kaip. Tas „kaip“ yra diktuojamas laiko, aplinkybių. Kiekvienas mūsų darbas yra žingsnis į priekį visomis prasmėmis. Kaip Eimuntas Nekrošius neseniai pasakė: „Tikiu, kad atsiras spektaklis, į kurį žmonės vėl naktimis lauks bilietų.“ Aš taip pat „pasirašau“ po šia mintimi – turbūt kiekvienas iš šių laikų teatro kūrėjų kuria tą spektaklį, į kurį žmonės vėl naktimis lauktų bilietų. Toks, manau, ir mūsų tikslas.
Sakoma, kad viskas jau lyg ir yra sukurta. Kaip nustebinti, atrodytų, viskuo persisotinusį žiūrovą? O gal, jūsų nuomone, yra kitaip?
„No theatre“ darbai pirmiausia yra vidinė laboratorija. Dėl pačios publikos… Na, publika yra žmogus, o žmogus yra ribotas. Tai nereiškia, kad neprotingas ar kvailas, tiesiog ribotas savo galimybėmis. Kartais pagalvoju, kad prieš mus žmonės „sugyveno“ krūvas gyvenimų, turėtų būti daugybė sėkmingo gyvenimo formulių, tai kodėl mes klystame? Reikėtų tik perskaityti tinkamas knygas, vadovautis kitų patirtimi ir žinotum, ką tau reikia daryti arba ko nedaryti. Juk istorijų yra milijardai… Visgi žmogaus paradoksas yra tas, kad jis viską užmiršta. Kartą netgi pagalvojau, kad būtų jėga parašyti savo sūnui kokią nors laimingo gyvenimo knygą, tačiau suprantu, kad tai yra visiškas absurdas – juk niekas nenori gyventi svetimo gyvenimo. Taip ir su teatrine publika: viskas sukasi ratu – tai reikia didelio stebinimo, tai mažų monospektakliukų, po to vėl cirko… Atrodo, viskas juda ratu, tiktai rūbas, forma keičiasi. Va, pasižiūri filmą „Penktasis elementas“: žmonės gyvena tą patį gyvenimą, tiktai ateityje. Meilė, neapykanta, kerštas, mirtis, gimimas liks visada, tam neturi įtakos nei laikmetis, nei karta.
Paskutinis jūsų spektaklis „Kovos klubas“ tarsi kritikuoja socialines normas, tėvų kartą, jų požiūrį, pasaulėžiūrą. Prieš kokias ydas kovojate?
Tas kūrinys gimė su mūsų, jeigu siaurai apibrėžtume, 25–30 metų žmonių karta, čia skamba šio laikotarpio problemos. Šiuo metu daug kas auga nepilnose, išsiskyrusiose šeimose: ir aš pats iš tokios, ir mano kolegos – krūvos tokių žmonių. Kai pradedi kapstytis, viskas pasirodo labai artima.
Iš „Kovos klubo“ netgi atskirą minčių, sentencijų knygą būtų galima išleisti. „Moterų užauginta vyrų karta, kuri tik tai ir tedaro – ieško tėvo ir Dievo. Dievo negali turėti, nes tu neturėjai tėvo, o tėvas tau vaikystėje turėjo būti kaip Dievas.“ Tada tu gelbėjiesi kitokiais dalykais, kurie labai sėkmingai prigijo ir veši Lietuvoje: visas tas vartotojiškumas, tie patys IKEA katalogai. Sakinys, kad vaikystėje tualetuose sėdėdavome su pornografiniais žurnalais, o dabar – su IKEA katalogais, salėje visuomet sulaukia didžiulio atgarsio, nes tai žiauriai tikslu. Pats save prieš kelias dienas pagavau: stoviu prekybos centre ir mąstau, koks virdulys mums į virtuvę labiau tiktų. Aišku, normalu apie tai pamąstyti, bet tuomet supranti, kad tai yra taip šalia, kad tu gali užsisukti tame rate, užsimasturbuoti, tiesiog įstrigti prekybos centre.
Žvelgiant plačiau, ką manai apie savo kartą? Kuo ji skiriasi nuo praėjusių ir ateinančių?
Pirmiausia mes esame Černobylio karta. Iš čia kokį nors kodą galima „ištempti“, nes 1986-aisiais jis, matyt, davė intencijos visai mūsų kartai (šypsosi). Kalbant apie Lietuvą, ši karta yra unikali dėl dviejų sistemų patirties. Mes nesame tokie sulaužyti kaip vyresni žmonės, kurie jau buvo įsigyvenę Sovietų Sąjungos sistemoje – ją užčiuopiame tik tam tikromis asociacijomis. Visgi dabartiniai paaugliai sovietinę realybę gali suprasti tik teoriškai. Mes tą dar turime, ir tai yra lobis. Keistu laikotarpiu savo gyvenimą pradėję žmonės esame. Bet kartu – laimingi, nes dabar turime puikias sąlygas. Ši karta gali padėti pagrindą kažkokioms didelėms permainoms, tačiau patys turbūt daug ko pakeisti nespėsime. Tam, kad kas nors labai keistųsi, kad įsivyrautų naujas pasaulis, reikia gal dar poros kartų. Kaip „Kovos klube“ sakoma: „Dabar visi tie seniai mirę, ir dabar tai – mano pasaulis.“ Tame sakinyje taip pat yra labai daug tiesos. Gal dėl to Černobylio, gal dėl tos sistemų sankirtos, ši karta yra žiauriai aktyvi ir šiuo metu išgyvena savo aukso amžių. Tam įtakos turi ir bendražmogiški dalykai: tu jau – ne pienburnis, bet dar ir nesi senas, turi sumanymų, turi jėgų, gali ką nors nuveikti per ateinančius keliolika metų.
Ar lengva jauniems kūrėjams įsitvirtinti jau, atrodytų, sukurtame teatro pasaulyje?
Rusijoje žiauriai sunku: penkiasdešimtmetis laikomas dar jaunu teatralu. Sako: „O, jaunosios kartos režisierius, 56 metų, toks ir toks.“ Pas juos viską valdo 80-mečiai, 90-mečiai. Lietuvoje gerokai lengviau, nes čia visko nėra daug – bet kas šiek tiek ryškesnis netrunka būti pastebėtas. Jeigu turi pakankamai sveiko proto, pakankamai atkaklumo, tai nėra labai sunku. Nesakyčiau, kad per „No theatre“ gyvavimo metus mes kakta sieną daužėme – tiesiog tikslingai dirbome savo darbą, ir su tuo atėjo rezultatas. Aišku, ryškus niuansas tas, kad mėgstame iškelti stabus ir ant jų viską pastatyti, nemąstydami, kad ir toliau kas nors turi vykti.
Stabus versti sunku…
Sunku būtent žmonių sąmonėje perlaužti, kad Lietuvos teatras nėra tiktai Nekrošius, Koršunovas, Tuminas, Varnas ir Vaitkus. Ir tada dar Cezaris Graužinis, Agnius Jankevičius, Artūras Areima, kuriems ne taip pasisekė, nes jie visgi atsimušė į tuos penkis stabus. Kai kurie iš jų taip stovi ir dulka jau dešimt metų, bet žmonių sąmonėje jie vis tiek išlieka. Būdamas toks didelis stabas, turi galvoti, kokį stiebelį tu paliksi po savęs, nes atotrūkis yra be proto didelis. Po to, kai Koršunovas prisijungė prie stabų, kurti naujus teatro įvykius tarsi tapo tabu. Grįžus iš studijų Maskvoje, mano tikslas ir yra kurti tam tikrą sąmoningų žmonių kritinę masę. Teatre kai kuriems jauniems žmonėms trūksta elementaraus palaikymo: „Šaunu, tu padarei, šiek tiek suklydai, bet galbūt pasitaisysi savo antru ar trečiu bandymu.“ Be abejo, kartais atrodo, kad jauni žmonės pervertina savo galimybes. Sakau be jokio pavydo, be jokios pašaipos, tiesiog galbūt tam tikri darbai dar galėtų gyvuoti laboratoriniu lygmeniu. Žiūrovui turi būti aišku, kur jis eina. Su ta gausybe trupelių ir trupyčių, man atrodo, krinta bendra kokybė, o norma tapo bet kas. Tai negali būti parduodama taip pat, už tuos pačius pinigus kaip, sakykime, Nekrošius.
Ar pats kaip kūrėjas jau jautiesi pakankamai subrendęs?
Subręsti galima tik savo amžiaus ribose. Žinoma, nesu toks kaip 40 ar 60 metų žmogus. Net ir neverta lyginti brandos, atsižvelgiant į amžių. Visgi kaip 26-erių, manau, esu ganėtinai motyvuotas ir sąmoningas kūrybiniu atžvilgiu.
Šis straipsnis publikuotas gruodžio mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema KARTA Y, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba internete. Kiti numerio straipsniai:
.jpg)
Kalbėti visos kartos balsu reikia daug įžūlumo
Jei Klaipėda turi ateitį, – Albertas jos dalis
Kaip tu atrodysi, kai pasensi?
Vaiva Grainytė: „Esu godi potryrių ir nuotykių”
Iliustratorius be rėmukų
Laužkis „Šventinio bankucheno”