Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Idealus vyras

Agnė Vasiliauskaitė

„Pavojingiausia pagunda: nebūti į nieką panašiam“
Albert Camus

Pradėti. Be pradžios. Atrodytų, jog vaikštau gatve be jokios prasmės, sukdama ratus aplink visas miesto aikštes, autobusu apvažiuodama visą miestą. Išlipdama. Įlipdama. Be jokio veikėjo, smulkiai jį apibūdinančių savybių, visai be jokio paaiškinimo, kur jis dirba, ką šiuo metu veikia, ar turi, kur grįžti vakare, o ryte, kur išeiti, galų gale, kuo jis iš viso toks ypatingas, jog nusipelno būti išskirtas iš kitų tokių pačių niekam nežinomų, niekada jokiame tekste nebūsiančių veikėjų, galbūt net neturėsiančių žmonų, vaikų, kailinių ar kepurių. Kitaip sakant, žmonių, klaidžiojančių beveik kiekviename miesto troleibuse, maisto parduotuvėje ar gatvėje. Važiuojančių. Skraidančių. Užkariaujančių. Ir vis tik lemta buvo štai čia tiesiog pasirodyti, užsiminti apie tą nedrąsuolį, kuris velnioniškai nori pabūvoti viešumoje ar netgi kieno nors mintyse. Mano galva, jis tiesiog nusipelno būti sukurtas ir kuo tiksliausiai užrašytas, išspausdintas klaviatūra, imtas vadinti vardu, paruoštas publikuoti ir, žinoma, išleistas į gyvenimą. O gal būtų galima pajuokauti – išskraidintas į mėnulį.

Nors ne. Taip buvo vakar.

Visai netikėtai, o galgi, tiesos neslepiant, visai be jokio netikėtumo, pradedu jį vadinti tiesiog vardu. Man jis atrodo tikras vyras. Toks, kuris svajoja turėti žmoną, šeimą, o su ja leistis į keliones, kurioms pasibaigus, vėl norėtų grįžti namo, patikrinti, ar namo stogas dar ne kiauras, o vaikai turi gražius vardus. Tas vyras, apie kurį ką tik prakalbau, karts nuo karto keičia maršrutus. Velniai žino, kur jis dabar, bet kažkada jis buvo pastebėtas mėnulyje... Žinoma, aš galiu suklysti. Ne dėl žmonos ir vaikų, kelionių ir kiaurų stogų, o dėl to, koks jo vardas, ir kur jis dabar eina. Tad, jei galima, išlaikysiu paslaptį. Gal ryte jis visai neturėjo, kur išeiti, o atėjus vakarui, suprato, jog sugrįžimo maršrutas šiandien dar labiau miglotas nei vakarykštis. Matyt, tas vyras supyko. Jis išlipo. Jo nebemačiau.

Nors ne. Taip buvo vakar.

Jo šortai trumpi. Trumpi ir žali, net nesiekiantys kelių. Rankoje jis laiko kuprinę, o į mane net nepažiūri. Tiesa, nors manęs ir nemato, jo akiratis itin platus – mato vairuotoją, o pro langą kažkodėl stebi asfaltą. Baltos kelio vidurio juostos susilieja. Jo žvilgsnis sulėtėja. Ir jis supranta, kad tai neturi prasmės. Jis man labai panašus į Albert Camus. Galgi teisingiau būtų sakyti į Camus žvilgsnį nuotraukoje, kurią prisimenu esant ant vienos jo knygos. Bet man jis labai vyriškas. Vyras su žaliais, trumpais, kelių nesiekiančiais šortais. O jo likimas, rytiniai išėjimai bei vakariniai grįžimai man dar labiau migloti nei, spėju, jam pačiam. Viską sumaišė mintis apie Camus žvilgsnį ir tai, kad jis neturėjo vaikų. Į keliones gal ir važiuodavo, bet stogų, ko gero, netaisydavo, kaip ir nepirkdavo kailinių ar kepurių.

Nors ne. Taip buvo vakar.

Jis puikiai žino, kada panoro išskristi į mėnulį. Visas jėgas paskyrė ruošimuisi pagrindiniam tikslui. Nuolatinis siūbavimas, kantrybės bei valios išbandymai...

Nors ne. Tai buvo vakar. Ir tai buvai ne tu.

Dviratininkas praskrieja pro mane. Kuo puikiausiai suprantu, kur esu, ką veikiu, kur eisiu, ką dirbsiu, ko šiandien ieškosiu bei, ačiū dievui, ką jau radau ir užsidirbau. Tai pernelyg elementaru, kad būtų įmanoma nesuprasti. Bet gal tas dviratininkas, sukūręs šalia manęs didžiulį oro bei jame esančių dulkių debesį, nesupranta, kokie milžiniški pagreičiai bei laiko atstumai mus šiandien skiria. Autobuso stotelę jis pasieks greičiau, pirmasis grįš namo, pavalgys vakarienę, gal netgi greičiau užmigs, prieškambaryje palikęs nukabinėtas kepures ir senus paltus. Viską padaręs, supras, kad to iš tiesų nebuvo. Juk visas pasaulis šiandien jau žino – L. Armstrongas neteks visų kada nors užgyventų titulų. Keista mintis įgauna pagreitį ir nuvažiuoja su tuo dviratininku, kuris, velniai žino, kažką savyje gero tikrai turėjo... Mintis nuvažiavo su visais Armstrongo laimėjimas. O gal, vertėtų sakyti, išskrido su kito, amerikiečių Armstrongo dvasia. Kažkur toli. Tarp žemės ir dangaus. O gal dangaus mėnulyje.

O aš vis dar stoviu tame dulkių debesyje, kuriame tebeskraidžioja mintys apie visus pasaulio armstrongus, jų gyvenimo maršrutus, ir įvairiuose visatos plotuose paliktas vėliavėles, kurių niekas niekada nebeišraus. Nebent, žinoma, labai pasistengtų. Bėda ta, kad po šiai dienai nerandu jokio maršruto ar troleibuso, važiuojančio Neilo Armstrongo pėdsakais. Kažkur tarp Amerikos. Kažkur kosmose.

Nors pradedu abejoti. Berods, taip buvo vakar. O šiandien esu mieste ir kuo tiksliausiai gyvenu nustatytu maršrutu. Mano rankose gausybė juodų plakatų, kuriuose įžiūriu gausybę baltų, įvairaus dydžio raidžių. Neįmanoma nepastebėti – Julijus Cezaris – premjera!

Kažkada Cezaris užkariavo visą Galiją. Tada pasakė, kad atėjo, pamatė ir nugalėjo. O gal tai pasakė prieš užkariaudamas. Tai gal ne tiek ir svarbu, esmė ta, kad jo maršrutas buvo įgyvendintas su kaupu. Tikras vyras, atžengęs dar iš Senovės Romos laikų. Ir nužudytas 23 dūriais. Gal ir neturėčiau prisiminti, bet prisimenu vyrą su žaliais ir trumpais šortais, jo rimtą ir aštrų žvilgsnį. Jis, ko gero, tebesėdi kur nors troleibuse, bando įspėti savo maršrutą, vis dar mąsto apie žmoną, vaikus. Galgi net pernelyg stipriai užsimąsto, jog išmeta iš rankų kuprinę. Paskui, spėju, vargiai ką nors prisimena ir į jo susirūpinusią galvą ateina dar viena mintis apie viso to prasmę. Vėlgi Camus.

Bet tai tikrai vyksta ne šiandien. Tai buvo vakar. O šiandien aš klajoju savais maršrutais, ieškodama, kur padėti savąsias vėliavėles, kad jų niekada niekas nebeišrautų. Arba bandytų išrauti, bet ne taip skaudžiai ir ne su 23 Cezario dūriais, po kurių jis jau tikrai nieko nebejautė. Po kelių šimtmečių ar net tūkstantmečio iš viso to išsivystytų nauja premjera, o viso to prasmę žinotų tik vienintelis žmogus, vyras su žaliais, tiesą sakant, fosforiniais šortais, kuris jau šiandien man yra bene didžiausia atrama. Juk ne viena aš klajoju neaiškiais maršrutais, spręsdama rimtuosius hamletiškus klausimus, jau beveik atrasdama sprendimo būdus, bet vos iš rankų iškritus kuprinei, viską pamiršdama.

Gal tai vyksta ir ne šiandien, bet labai norėčiau grįžti į tą vietą, kai dviratininkas, sudaręs tirštą oro gūsį, dingo ir jo nebemačiau. Man toji vieta buvo pati aiškiausia, nors ir arčiausia kosmoso. Matyt, vieni herojai kenčia dėl laiko, kuriame gyvena, kiti – dėl asmeninės istorijos. Nors kartais ir norėtųsi gyventi pavieniui. Tik sau. Ir be istorijos.

Laikas prieš skrydį pats sunkiausias. Žinai, kad tikslas pasiektas. Tramdai save išauklėta valia.

Trys
Du
Vienas
Nulis

Informacija apie esė konkursą „Ištrauk mane iš stalčiaus“ čia.

esė, esė konkursas, ištrauk mane iš stalčiaus, kitos knygos, laikas.lt

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai