Mantvydas Leknickas
Ji gulėjo visa nuoga, bet seniai žinojau, kad tokių moterų nepažinsi taip lengvai. Mėginau joje ieškoti tų mažyčių dalykų, kuriuos pastebiu visada ir visur, tokius, kaip kad naktinio taksi vairuotojo prisilietimus prie pavarų svirties, lengvus, visiškai nereikalingus, tačiau jam teikiančius keistą malonumą, tokius, kaip kaimynės, turinčios nuostabiai seksualų apgamą virš viršutinės lūpos, kairėje veido pusėje, pavėluotą akies atsimerkimą, tokį netobulą, bet mane taip žavi tie netobulumai, kad, regis, leidžiuosi į netobulo tobulumo paieškas, tuo pat metu puikiai žinodamas, kad rasti jį – dar sudėtingiau, nei kažką tobulo…
Ir štai čia slypėjo ta didžioji problema – Joje pastebėjau daugiau dalykų, nei kad tikėjausi – kalbėdama, ranka visada perbraukia savo tamsius plaukus, tarsi pati negalėdama jais atsidžiaugti, tarsi kviesdama mane į juos panardinti savo pirštus, paskęsti, nekęsti, visko, kas anksčiau mane žavėdavo. Tas Jos žvilsnis, nužvelgiantis mane nuo pat kojų pirštų galiukų, tarsi Ji matytų juos pro mano batus, iki viršugalvio, tarsi Ji galėtų perskaityti viską, kas dedasi mano galvoje, tarsi tikrai žinotų, kad jau baigia iš ten išvaryti visa kita.. Balso tembras, kai pasakoja apie kažką, kas Jai daro įspūdį, velnias, kaip aš dievinu, kai jis būna toks, kai Ji kalba apie mane – pripažinkime, visi esame dėmesio kraugeriai, o kai jį galima gerti iš tokios būtybės… Tiesiog neįmanoma susilaikyti.
Blogiausia – jog dažnai savęs paklausiu – ar tai aistra, ar meilė? Bet juk sako, kad meilė – tai kai nori atiduoti, o aistra – pasiimti. O kas, jei aš beprotiškai trokštu abiejų?
Ta Jos šypsena, tas nepažabotas tyrumas, kuris skaidresnis už kalnų krištolinį vandenį, nemačiusį žmogaus veido atspindžio, verčiantis rėkti/šaukti/pasileist laukais, gali už visa tai atiduoti viską, ką turi, gali nusibraukt dešimt gyvenimo metų, dėl dešimt minučių Jos draugijos, gali pamiršt rudenį, žiemą, gali pamiršt savo vardą ir netekt proto, bet tuo pačiu gali jausti, tarsi tavo viduje degtų amžina ugnis. Tik svarbiausia nusibrėžt ribas.. Ar jau per vėlu?
Ji iš lėto apsirengė, kruopščiai užsisagstė marškinius, batelių sagteles, įsisegė auskarus, pasikvėpino, pasidažė lūpas, pirštais perbraukė tamsos prisigėrusius plaukus, nužvelgė mane, nuo pirštų galiukų iki viršugalvio, ir įtariau, jog Ji supranta, kad per Ją, visam kitam mano galvoje tiesiog neliko vietos. Ir Jai tai turėjo patikti.
Kai išėjo, supratau, kad yra žmogus, kuriame per daug dalykų, kad juos būtų galima išskirstyt. Kaip visata – kuo daugiau skaidai, tuo daugiau prieni išvados, jog tai tiesiog neįgyvendinama užduotis, tuo dar daugiau vietos tavo galvoje visa tai reikalauja. Vis dėl to – žmonės bando.