Greta Simutytė
Einu. Kasdien. Nuo ryto iki vakaro. Einu. Turiu pasiekti savo tikslą. Turiu įveikti savo kelią. Einu tik man žinomu taku. Jis toks klaidus. Jokių ženklų tik padarai, žygiuojantys greta, skersai, išilgai, įstrižai ir kreivai kertantys mano kelią, paliekantys jame gausybę gilių duobių, išsišakojusių takų.
Einu. Kiekvienas nuklydimas priverčia grįžti ir pradėti kelionę iš naujo. Bet aš blaškausi. Man taip įdomu, kur keliauja tie padarai. Rodos, jie laimingi ir jų keliai tokie tvarkingi, lygūs. Seku štai vienu spindinčiu tarp tų visų niūrių. Jis žengia oriai, drąsiai. Žaviuosi juo. Tikiuosi tapt bent kiek panaši į jį. Tikiuosi, kad jis nuves mane ten, kur nėra tų klupdančių duobių.
Einu. Tačiau nebejaučiu savy rusenusių jėgų. Man darosi sunku. Matyt ir vėl pasiklioviau pranašu, bet netikru. Žvalgausi savo kelio. Teks vėl grįžti į pradžią. Vėl save graužiu dėl menkos valios.
Einu. Kely ir vėl mirga padarai. Taip norėčiau jų nebematyti, norėčiau, kad jie nebemaišytų siekti tikslo. Bandau gudrauti. Štai pasuku rausvos keliautojos taku. Tokia tyra. Tokia gležna. Tikrai šį kartą pasiseks. Ir kelias jos toks minkštas. Jaučiu, kaip lengvai skrieju, matau – kelionės tikslas jau visai čia pat. Žengiu lemtinguosius žingsnius, tačiau mano vedlė pasirodo esanti bedugnė. Krentu taip giliai, jog, rodos, niekada nebepakilsiu net iki pradžios taško.