Lina Matiukaitė
Šiandieninis informacinių technologijų ir aktyvios komunikacijos pasaulis turbūt neįsivaizduojamas be žurnalistų. Nederėtų būti naiviems ir manyti, jog informacija apie dar „karštus“ įvykius internete ar laikraštyje atsiranda savaime. Iš tiesų, tai – labai daug pastangų reikalaujantis darbas, kurį atlieka žmogus. Jis – žurnalistas, kuris beveik nemiega, nes per parą išgeria arti dešimties puodelių kavos ir vien tam, kad turėtų jėgų kuo geriau atlikti savo darbą, kuo greičiau informuoti visuomenę apie pasaulio aktualijas ir nepaviešintas problemas. Ir vardan ko? Ar tam, kad pasitenkintų vien smulkaus šrifto eilute „Vardenis Pavardenis“, kuri neatneša nei didelės šlovės, nei turtų, nei populiarumo? Tačiau tokios ateities vizijos šie žmonės nebijo. Kodėl? Gal tiki, jog sugebės nuo korupcijos ir melo išgelbėti pasaulį, o gal tai – jų pašaukimas?
Pirmasis jaunojo žurnalisto iššūkis – pasirinkti savo darbo pobūdį, siekti karjeros aukštumų ar turtų. Tuomet, kai pradedantieji susidėlioja savo prioritetus, norus ir lūkesčius, jie arba ima stengtis įgyti profesionalumo, arba lieka tik mėgėjais. Būtent po šio proceso prasideda konkurencijos, nesutarimų ir ambicingų kovų kupinas kelias link savo vietos po saule atradimo. Tai stebintys skaitytojai neretai susimąsto, ar mėgėjai neišstums profesionalų (būkim sąžiningi, juk būti mėgėju žurnalistu yra daug lengviau, o be to, gal net ir pelningiau), tačiau vargu ar į šį klausimą būtų galima rasti vienareikšmišką atsakymą. Sparti visuomenės raida, jos naujovių alkis – tai veiksniai, dėl kurių žmonija nuolat tobulėja, o kiekvienas save gerbiantis žmogus savo profesijos srityje stengiasi tapti geriausiu. Visuomeninio gyvenimo ženklai rodo, kad pasaulis nebenori tenkintis trupiniais, kai tuo tarpu vos už kelių žingsnių yra visa, ko gali trokšti žmogus – pripažinimas, savarankiškumas, laisvė. Ar ne toks kiekvieno pradedančiojo tikslas? Juk būtent įvertinimas ir pagarba yra tai, dėl ko mėgėjas niekuomet nenorės pasilikti ant viduriniosios karjeros laiptų pakopos. Profesionalumas – tai kelias į Asmeninę Legendą, buvimas geriausiu – lyderiavimas, o tai – galia, kurią sunku pranokti.
„Net visą gyvenimą kraudamas krūvon akmenis, niekas niekuomet neįstengs turėti piramidės savo darže.“ – rašė Paulo Coelho, tuo norėdamas pasakyti, jog paprastas žmogus negali prilygti pasaulio galiai, jam reikia mokytojo, vedlio, kuris jau išmoko šią jėgą suvaldyti, kuris žino, kaip iš akmenų – paprastų, bejausmių žodžių – pastatyti nuostabaus grožio literatūros piramidę, metų amžinybėje kerinčią savo didybe. Taip, kaip Santjagą į savęs atradimo kelionę vedė Alchemikas, Aleksandrą Makedonietį link galingiausios imperijos sukūrimo lydėjo Aristotelis, o dvylika apaštalų tikėjimo ir dvasinės stiprybės sėmėsi iš Jėzaus, taip ir pradedantysis žurnalistas ieško paramos ir pamokymų iš to, kuris jau yra patyręs daug pakylėjimų ir dar daugiau nuosmukių, kuris išmoko prakalbinti plunksną sava kalba. O atradęs tokį žmogų, jis pradeda klaidžioti po ilgus ir varginančius pažinimo ir profesinių subtilybių labirintus. Sukaupęs nemažą žinių bagažą ir atradęs išėjimą, mokinys pagaliau pralenkia mokytoją ir įvyksta kartų kaita, tačiau ir tai nereiškia, kad užauginęs profesionalą, žurnalistikos vilkas turi jam užleisti savo vietą. Pasaulis didelis, kiekvienas gali atrasti nišą savo veiklai. Kūrybingumas ir drąsa – šių sėkmingų paieškų garantas.
Pasaulio dalybos – sunkus ir varginantis procesas, tačiau pagrindiniu koziriu šiame lošime visuomet bus talentas ir patirtis. Kodėl? Nes tai tikrosios vertybės, kurias brangina kiekvienas sąžiningas žurnalistas ir bando ugdyti kituose. Turint gabumų ir patyrimo, galima save vadinti profesionalu – žmogumi, kuris sąmoningai supranta savo darbo esmę – informuoti, supažindinti, kelti problemas, ieškoti atsakymų…
Retas geba objektyviai vertinti aplinką, svariai argumentuoti ir polemizuoti su visuomene. Būtent šių aspektų mėgėjiškajai žurnalistikai ir trūksta. Dažnai joje vadovaujamasi vien populiariomis klišėmis, skleidžiami gandai, paskalos ir kitaip siekiama lengvo populiarumo. Tačiau kyla klausimas – ar tai vien marerialistų-žurnalistų kaltė? Gal pati visuomenė pasidavė popkultūros bangai ir į šalį nustūmė rimtąją žurnalistiką. Štai kodėl mėgėjai bando pralenkti profesionalus. Juk jei liks vien tokie skaitytojai, kurie žiniasklaidoje ieškos tik pikantiškų naujienų apie „žvaigždes“, o ne tikrų, objektyvių ir intelektualių žinių, rimtoji žurnalistika palaipsniui gali ir išnykti. Tuomet pasaulis taps panašus į pagal trafaretą parašytą knygą. Liks tik skambūs pavadinimai, spalvingi viršeliai ir lėkšti siužetai, o amžinosios vertybės įgaus kitus matmenis – 90-60-90.