Donata S.
Šį, kaip ir kiekvieną tamsų vakarą, klajoju mintimis. Mąstau apie visus ir nė vieną tuo pačiu. Žvilgsnis į tolumą. Nyku.
Pavargusiai laikrodžio rodyklei vangiai slenkant ratu, į kuklias lentynėles dėlioju įvykdytas užduotis, pasiektus dienos tikslus.
Palengva talpinu sugautus visuomet skubančių praeivių žodžius, pabirusias raides. Mintys paplūsta šurmuliu. Kantriai rūšiuoju tylą nuo aidų.
Supakuoju kiekvieną, net ir sunkiausiai pastebimą sutiktųjų šypsnį, žvilgsnį, rankos mostą, nebylų prisilietimą.
Visai čia pat, ant viršaus, kad vėliau netektų ilgai ieškoti, nugula užkonservuotos emocijos. Galbūt pravers.
Darnu ir tvarkinga.
Nuvaliusi dulkes, panaudosiu iš anksto paruoštą scenarijų, tarytum receptą, kad drebėjimas ir baimė išnyktų.
Tačiau ar pasiduodant mechaniškam atkartojimui, lentynėlės netaps vakuumu užpildomais indais?
O jeigu leistume savo svajonėms imtis iniciatyvos? Nuraminti virpulį kylantį dėl nerimo, jog kas nors stipriai stipriai masyviomis grandinėmis sukaustys iš prigimties trapias svajas? Skaudu.
O jeigu jos suskils į daugybę mažyčių krislelių arba apsitrauks dirbtinumo apvalkalu?
Lai vizijos plevena laisvai, oriai. Palengva.
Ir visai nesvarbu, kad elektros laidai plyti šalia debesų.
Žvilgsnis į tolumą. Scenarijaus skuteliai pabirę laike.
Šilta. Ramu. Nebebaisu…