Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Mintys ir tyla

Giedrė Zaveckaitė

Aš ėjau grįstomis gatvėmis ieškodama kitų žmonių akyse nuoširdumo. Jie žiūrėjo į mane nebyliu ir sustingusiu žvilgsniu, tarsi marmuro kolonų išraižos, įamžintos praeityje. Aš ieškojau ugnies, o jie man davė ledą. Aš jų klausiu kodėl? Bet išgirstu tik šaižų ir cinišką juoką. Pamestinukė, - juokėsi jie, norėjo kad žaisčiau jų žaidimą su jų loterijos bilieto taisyklėmis. Bet aš negalėjau... Buvau per silpna jų nešvarumui... O gal per stipri?

Tuštybė manęs netraukė, nors masė mėgino klampinti liūne. Bet aš nežaidžiau jų žaidimo. Dėl to jie pyko, savo menkumą įrodė tik pirštais badydami į mane. O aš tylėjau ir laukiau, kol gatve praeis šiltos akys... Lietus kaskart vis stipresniais ledais braižė mano odą, kruvinas žaizdas palikdamas joje, o kraujas vis liejosi ir dažė srutiną vandenį... O jie tik juokėsi.

Tebūnie, pagiežos įkaitai. Šiandien jūsų dangus, o rytoj mano saulė. Mačiau tik vieną skirtumą tame: ir ten, ir ten jie mate juodumą, o aš šviesą ir nuoširdumą... Neklausiu jūsų daugiau nieko ir drėksiu nelemtam lietuje – tegul jis žudo mane ir skandina netikrume, tik ar tai bausmė? Juk tik po lietaus pražysta gėlės, kai nuplaunamas netikrumas...

Rodos dar vakar buvau vaikas, besijuokiantis iš paprastų dalykų – gauruoto šunelio, paliekančio dulkių debesį jam bėgant smėlėtu keliu, pienių pūkų, lengvai jiems skriejant vėjyje. Manęs netrikdė grakščiai krentantys auksiaspalviai medžių lapai – negalvojau apie tai, kaip greičiau juos turėtų surinkti aplinkos tvarkytojai ir išmesti į šiukšliadėžes vardan to, kad jie netrukdytų eismui. Lapai buvo ir yra tik metų bėgio ir amžinybės išraiška, lengvai įtraukianti į savo sūkurio šokį. Tuomet belieka skristi vienodu ritmu į dangaus platybes, pasiduodant vėjo krypčiai. Vaikystėje nenorėdavau verkti kartu su lietumi, norėjau tik valiūkiškai taškyti susidariusias balas. Laisvės ir lengvumo pojūtis, vandens lašams slystant kūnu, kaskart vis stiprėja. Gal tai jo energija? Dabar, tapę logikos kaliniais, nesunkiai tai paaiškintume svariais faktais – juk vandens cheminė formulė išlieka ta pati – H2O, tačiau kaskart svarstau: nejau Mendelejevas, kurdamas savo elementų lentelę, galvojo tik apie atomus ir jų sąlyginį svorį? Viliuosi, kad tokie ,,sausi“ duomenys kilo remiantis ne vien proto išraiškomis, tačiau ir intuicija, kuri neabejotinai yra jausminė ir visa varanti pirmyn galia.

Nenumaldomai atmintyje iškyla ir šimtus kartų iškrentantis pirmasis sniegas, tyliai užklodamas žemę kalėdiniu stebuklu. Gana keista, kad kiekvienais metais jis būna naujas, tarsi regimas pirmąjį kartą: kaip nekaltas vaiko bučinys ar kūdikio gimimas. Antro tokio paties karto nebūna; tik širdis vis išdavikiškai apsiverčia krūtinėje suduodama džiaugsmo bangą. Eglės sakų kvapas, neabejotinai, įsismelkiantis į kiekvieną namo kertelę, svaiginančiai ramina, bet tuo pačiu metu ir jaudina: nejau mažų širdelių dūžiai nieko neparodo? Kartais net įdomu, kodėl tik Kalėdų metu mes tampame geresniais ir nuoširdesniais? Nejau šios patirties negalėtume turėti ištisus metus? Juk taip gera jausti saugumą ir tikrumą mumyse. Gyvenimas susideda iš mažų akimirkų ir yra per trumpas dalintis pykčiu.

Netikėtai atmintyje iškyla mano pirmasis šokis su dėde. Net neabejoju, kad tuomet nebuvo laimingesnės 7-metės pasaulyje, kuri besijuokdama smagiai įsisuko tarp daugelio porų. Tik muzikos garsai ir bendras ritmas įprasmina akimirkas, kurios nusitęsia į amžinybę. Na ir kas, kad mano dėdė išėjo su gerokai apmindžiotomis kojomis, na ir kas, kad mano žingsniai nebuvo tvirti, tačiau pagavusi emocijos nuotaika išliko mano atmintyje iki šių dienų. Ne už šokį, o už laiko praradimo ir nerūpestingumo jausmą aš šiandien galiu išbučiuoti savo dėdės rankas. Tokie etapai, kad ir visai maži mūsų gyvenimuose, daro mus laimingesniais.

Mane visuomet gąsdindavo pasimetimas: prekybos centre, miesto dalyje, miške. Galbūt ne aš vienintelė tokia, juk ne be reikalo sakoma „Baimės akys didelės“. Mane gniuždo ne mintys, kaip pareisiu namo, o mintys apie vienumos jausmą. Vienuma slegia. Glumina. Stabdo. Lyg aštuonkojo čiuptuvai sugniaužia ir užspaudžia kvėpavimą nusitempdami jūros gelmėn. Aplinkui nebelieka nieko, išskyrus ilgą laukimą....Sakoma, kad nebyliai geriau mato, aklieji geriau už visus girdi. Galbūt mums visiems bent kartais vertėtų tapti neregiais, kad išgirstume tikruosius žodžius, rugių šnaresį ir upelio čiurlenimą...

Tebūnie visa tampa tikra ir išgryninta, be pašalinių garsų ar bereikalingų veiksmų. Lygiai, kaip ir verta pabūti kurčiais, kad matytume spalvas gražiausias. Tuomet be pasiklydimo pareitume namo...

Pasak specialistų, šiandien turėčiau pasirodyti keista: atsimenu labai seną sapną, regėtą dar ankstyvoje vaikystėje, tokioje ankstyvoje, kad net neturėčiau prisiminti. Visgi... aš žinau, ką mačiau. Sapnavau operacinę, mėlynas plyteles ir daug chirurgų, palinkusių prie operacinio stalo. Mačiau kiekvieną chirurgo prakaito lašą ir greitus skalpelio judesius. Atsimenu jo akis: gilias bei užtikrintas savo daromu darbu.

Keisčiausia, kad atsibudusi nejaučiau jokios baimės – tik didelę ramybę. Beje, už keleto dienų vėl susapnavau idealiai tokį patį sapną... Dežavu? Galbūt todėl šis sapnas taip giliai įsirėžė mano atmintyje iki šių dienų, nors praėjo geri 20 metų. Net ir dabar kartais juokaudama sakau: „Matot mama? Sapnas tapo mano lemtimi.“

Dar pamenu sapną, po kurio labai ilgai verkiau – ne iš fizinio, o iš dvasinio skausmo. Sapnavau karą: daug sugriuvusių ir suodinų pastatų, pasimetusius ir iš baimės bėgiojančius žmones. Panika. O aš kažko laukiu prie pastato, stengdamasi pasislėpti nuo griaudžiančio lėktuvų motorų gausmo. Staiga pastebiu klykiantį ir verkiantį vaiką, už kurio nugaros sprogsta pastatas. Aš pribėgusi čiumpu jį į glėbį ir pasileidžiu bėgti, kur akys mato: nemačiau nei kelio, nei po kojomis lekiančių skeveldrų bei nuolaužų. Bėgau labai ilgai, kol pamačiau ateinančias vienuoles, kurios rankose laikė baltas žvakes. Tuomet sukritau ant žemės ir paleidusi vaiką pradėjau verti iš širdies gelmių. Netikėtai ėmiau bučiuoti žemę...

Gal sapnai išties pranašingi? Esu sapnavusi, kad miegu savo lovoje. Paskui, sapne mane pažadina baisi audra už lango: žemes taršė vėjas, kėlė visus daiktus nuo žolės. Staiga pasirodė pulkas varnų, kurios, sudaužiusios mano kambario langą, įskrido į vidų, kartu įsinešdamos ir audrą. Deja, ta diena iš tiesų buvo labai nesėkminga...

Dar labai atmintyje įstringa tai, kad esu linkusi sapnuoti savo pažymius. Dažnai, dar būdama mokykloje, prieš pažymio skelbimą jau žinodavau, kiek gausiu, mat naktį prieš tai būtent tą pažymį ir būdavau susapnavusi. Jei taip galėtume pranašauti visą savo ateitį...

Sapnai, kaip ir realus mūsų gyvenimas, niekada nebūna tik geri ar blogi. Esu sapnavusi ir daug gerų sapnų: paplūdimiu skrendančias baltas žuvėdras, daug šiltų apsikabinimų su man artimais žmonėmis. Neatsitiktini ir kiti sapnai: mėlynių prisivalgymas miške, kvapnių gėlių rinkimas, kuomet esu išvažiavusi prie miškelio su savo draugais švęsti gimtadienio. Vienas iš geriausių man mielų sapnų buvo kelionė į mano močiutės namus. Visa vasara gulint javų lauke ir klausant paukščių čiulbesio. Kiekviena žolelė buvo paliesta. O rugiagėlių gražumas! Mėlynuojantis patalas, nuleistas iš dangaus... Gerumo ir įkvėpimo protrūkis aplankė mane. Meilė žemei, dangui, medžiams ir jų teikiamai energetinei galiai. Kaip ir kiekvienas grumstas ar akmuo paimtas į rankas skleidžia savo unikalią energiją.

Iš sapnų norėčiau grįžti prie realybės ir dabar, rašant šias mintis bei klausant muzikos, prieš akis iškilo ta pati vandens asociacija. Galbūt todėl, kad šis gyvybės šaltinis tiek sapne tiek realybėje pripildo pilnumo jausmu. Netikėtai prisiminiau dar vieną sapną, kuris buvo stebuklingas... Tokio lengvumo gyvenime beveik nebuvau patyrusi. Sapnavau namelį mažoje salelėje, tokioje mažoje, kad joje tilpo tik mano namelis ir truputis augmenijos. Aplinkui, iš visų pusių bekraštė jūra. Šilta vasaros naktis, žvaigždėtas dangus. Aš dėl kažko pabudusi išlekiu iš namo ir visų pirma pajuntu pirštus liečiantį smulkų pakrantės smėliuką. Kojų pėdos tapo kaip šiltos skaros apklotos. Tekina bėgu į vandenį ir brendu vis gilyn ir gilyn, tačiau vanduo taip ir nepakyla man aukščiau kelių! Jo šiluma ir lengvas teliūskavimas tarsi galinga jėga traukia eiti vis toliau, o mėnulio šviesa man apšviečia kelią. Paskui pamatau vandens paviršiumi bėgiojančius vaikus, vaikštančius žmones ir pradedu nuoširdžiai juoktis. O realybėje, kai pirmąkart išvydau jūrą, didingumo jausmas pakirto kojas. Begalybė ir bangų muša, kurios lengvam siūbavimui patiki savo kūną, išlaisvina amžinam įkvėpimui. Šiandien, kaip ir kiekvieną dieną savo gyvenime, linguoju pagal bangų kryptį. Kiekvieną savo esamą sekundę ir būsimoje specialybėje esu vandenyje: bekraščiam, savo mase traukiančiam ir nenuspėjamam...

Informacija apie esė konkursą „Ištrauk mane iš stalčiaus“ čia.

esė, esė konkursas, ištrauk mane iš stalčiaus, kitos knygos, laikas.lt

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai