Igoris Zujevas
Mano rytas, visad nežadantis nieko gero, visad ir prasideda neypatingai – nevalyvu kūno išmetimu iš lovos. Dažniausiai tai nutinka gerokai po to, kai bus nuskambėjęs žadintuvas, ar lygiai taip pat nevalyvai atsikėlęs kambariokas. Mano rytas visuomet pilnas paranojinio galvos kasymosi ir liežuvio nusideginimo dvokiančia arbata iš pakelių. Ir tik tada, kai akys nuskanuoja naują truputį pigių drabužių reklamą, pamažu imu atsibusti, nors žiovulys dar kiša peilį prie gerklės.
Taigi, stotelė. Sąlyginai ją galima vadinti masinio trumpalaikio žmonių susitelkimo vieta. Na, per penkioliką minčių galima spėti suskaičiuoti keliasdešimt įvarių firminių batų ženklų pavadinimų, apžvelgti dailiai išmėtytų nuorūkų peizažų, bet svarbiausia, stovint stotelėje, kas minutę it poterius išgirsi kiek neprotingą frazę-klausimą-nepasitenkinimą: ,,Po šimts pypkių, kada gi jis atvažiuos, man šalta!“ Aš, žinoma, nieko nesakau, mieli žmonės, nėra jauku trypčioti viduržiemį ir laukti, kol tave teiksis prigriebti kuri nors viešojo transporto priemonė ir pristatyti į universitetą, bet tvarkaraštį pasukelioti juk rankos nenukris, tiesa?
Ką aš čia vis apie šaltį ir niūrias, žiemiškas fabulas. Noriu papasakoti apie troleibusą, kurį sumaniau pavadinti ,,troliu busu“. Beveik šiaip sau, nors tai daugiau tėra bandymas išpešti vedinį iš tikrojo šio galiūno pavadinimo.
Įlipu.
Rytais geriau nelįsti piktiems studentams į akis, nesistumdyti ir nesižvalgyti laisvų vietų, nes net ir aš prasidedant dienai moku pademonstruoti savo odontologinius gebėjimus. Surandu oranžinį turėklą, čiumpu už jo tuoj pat, nes mūsų trolis, busas trolis, tau nespėjus nė saugiai pritūpti, jau ima skuosti ta pačia kelio juosta, kuri visada nenori būti be duobių ir kitų, eismą komplikuojančių dalykėlių. Kelionė truks 11 stotelių, todėl supranti, kad netrukus sušilsi ir visai nekreipsi dėmesio į nuolatinius troleibuso šokinėjimus ar nepatenkintus keleivius.
Pasižymi bilietėlį.
Tokių fokusų aš neatlieku. Pas mane elektroninis. Pagal taisykles, turėčiau jį parodyti vairuotojui, arba pažymėti klausimus keliančiame, geltoname aparate prie įėjimo į troleibusą, tačiau tiesiog išlieku savo vietoje ir keliauju toliau.
Tampi pilkąja mase.
Iš tiesų, tai bene tobuliausia vieta žmonėms, kurie visą gyvenimą svajoja išrasti tepalą, kuriuo pasitepę taptų nematomi. Nesvarbu, kuo tu apsirengęs, nesvarbu, kas dedasi tau ant galvos, niekam neįdomu, kaip tu kvepi (na, nebent nuo tavęs smarkiai trenkia alkoholiu; tokiu atveju pensininkės iškels tikrą skandalą. O ir šiaip, jos, matyt, gyvena skandalais). Tiesiog įlipi, nuvažiuoji ir išlipi.
Atmink, kad studentas esi.
Turbūt labiausiai erzinantis faktas. Žinoma, su LSP gauni lengvatą viešojo transporto bilietui, tačiau kiek žeminančių žodžių į tavo daržą netikėtai gali nukristi, jei tik randi laisvą vietą mūsų ,,trolyje” ir rezervuoji ją sau, t. y. atsisėdi. Tuoj pat supranti, kad būtų geriau, jei truputį pastovėtum, bet principai jau nepajėgūs nusileisti, todėl sėdi ir klausai, kaip akimirksniu tampi neišauklėtu, nepadoriu narkomanu, negyvenusiu sovietų laikais ir nežinančiu, kas yra mandagumas prieš senyvo amžiaus žmogų, kuris, jo paties žodžiais tikint, jau yra viena koja grabe, o kita puikiai, it olimpinių žaidynių bėgikas, bėga paskui lekiantį troleibusą, kad tik suspėtų į jį įlipti. Todėl, turbūt, ir sėdisi toliau visai patogiai, kaip iki tol sėdėjosi. Tikrai nuoširdžiai nesuprantu to davatkyno ir nepropoguoju jų skleidžiamų stalininio režimo propogandų. Fu.
Stebi likimo brolius ir seses.
Kadangi kelias iki mokslo namų arba iki tų, laikinųjų, kur keteriems metams duoti, nėra toks jau trumpas, bevažiuodamas spėji susikurti tam tikras keleivių, sėdinčių/stovinčių aplink tave biografijas. Štai tas, kur stovi keistai pakrypęs ties durimis, jau seniai pametęs savo bedančius ikimokyklinukus, jo žmona užvakar buvo parsidavusi pigiam, prarūkytam tipeliui, o jis pats, turbūt, būsiąs eiliniu ,,zuikiu“, nes visą pašalpą už invalidumą bus pragėręs. Priešais mane sėdinti mergiščia, akivaizdžiai nemokanti dažytis, mat tonalinis kremas it tinkas byra nuo ,,bespuogio“ snukelio. Ir taip kiekvienam po etiketę, kol susisuka galva ir užsimerki.
Išlipi.
Ir taip kasdien. Baigiasi vakaras ir prasideda diena. Vis kitokie trolių busų kodai, vis kitokie žmonių likimai, tos pačios stotelės ir tas pats tikslas – išlikti.