Justina Rugieniūtė
Mėlynas vyriškas kostiumas, barzdaskutė ir juodi žieminiai batai ateina pas mane kiekvieną naktį. Prieina, nesisveikina, nieko neklausia. Šaižus šalto mėnulio klyksmas skrodžia, lyg spindulys nakties tamsoje, ir užpildo visa, kas aplinkui. Perlieja, lyg šaltas lapkričio pirmosios lietus. Nuojauta išduoda, kad tai seno paveikslo veikėjai. Jie per daug pažįstami. Liesti daug kartų, apžiūrinėti. Kostiumo kvapas, barzdaskutės garsas, batų numindžiotos viršūnės išduoda visa, kas buvo bandyta paslėpti, užmiršti. Dažnai, šalia jų pasirodo vaikiška suknelė, juodas kaspinas ir mažos šukos. Jie taip pat tyli. Tik mėnulis vis stipriau ima deginti – be užuojautos, be jokio gailesčio.
Pasigirsta lengva simfoninio orkestro melodija. Daiktai ima judėti, šokti. Aš pakylu, lyg naktinis drugelis, ir pasineriu į nakties melancholiją. Jie vėl kartu su manimi taip arti, beveik paliečiami… Ištiesiu ranką ir jie ima tolti. Pranyksta tarsi miražas.
Saulės vaikai leidžiasi ant mano vokų. Trypčioja po skaidraus vandens lašelius. Žaidžia su pirštais, nardo tarp jų. Jaučiu tik ant piršto likusį mažą, su iškritusia akute žiedą, kuris bevek suaugęs su pirštu. Jis tyliai šnibžda, kad mėnuo sugrįš.