Dovilė Bartkutė
Tolumoje nusidriekęs miškas. Tykią dieną gali išgirsti kaip medžių viršūnėmis prabėga lengvutis vėjelis, taip tyliai, jog turi gerai įsiklausyti, kad jį išgirstum.Vėjelio prabėgimas lyg svaiginanti muzika – tikras gamtos stebuklas…
Čia, netoliese, augo senas, apsamanojęs beržas, gilios rievės vagoja jo gležną ir suglebusį kamieną. Vėjuotomis dienomis girdėdavosi, kaip senolis sunkiai atsidūsta, suvaitoja iš skausmo, o galbūt, iš širdgėlos. Vaikystėje tėvelis, pasodinęs šį beržą, džiaugės, kad tvirtas ir puikus medis iš jo busiąs. Anot tėvo, beržas – labai naudingas medis. Ir ne tik žmogui. Ant beržo gyvena vaistams naudojamos kerpės, grybai, pintys. Beržo šaknimis maitinasi raudonikiai, paberžiai, ūmėdės. Tūpėdama berže mėgsta skaičiuoti metus gegutė. Ir mums,vaikams, bus pramoga – rasim ant ko supynęs prisitaisyti,o kai nors kiek paūgės ir pavėsį rast galėsim karštą vasaros dieną.
Ne vietoje mes jį pasodinom, vargšas medis auga sau vienišas pakelėje, lenkiamas vėjo lyg kokia valtis blaškoma jūros bangų. Atrodo, kad visos pasaulio negandos užklupo senąjį beržą. Sunkus ir netgi tragiškas jo gyvenimas, ne kartą baisios audros laužė jo šakas, o ir visagalis Perkūnas jo negailėjo, tačiau beržas stovi kaip stovėjęs ir po visų nelaimių – jis kitoks… Nenaudėlis Perkūnas sužalojo jo kamieną ir vargšas medis dabar iš vienos viršūnės turi dvi, mat, žaibas medį perskėlė pusiau.
Viena beržo viršūnė – stipri stiebiasi, žaliuoja, senos šakos leidžia naujus ūglius viršun, o kita – lenkia galvą žemyn… Kaimo žmonės praminė senąjį beržą ubagu. Suprantama, toji viršūnė, kuri prilenkta prie žemės, dabar tarsi ranka, kuri kas kart prašytų pakeleivių išmaldos tik, deja, jam taip niekas ir nešelpia. Dar atsiranda ir tokių, kurie tyčia pavasarį nusileidžia iš sužaloto medžio sulos, nugeni beržo šakas malkoms, tik kažin ar daug šilumos žmogui suteikia sužalotas medis.
Dabar ant sužaloto medžio jau nebėra pririštų sūpynių, nebekrykščia prie jo vaikai, paukščiai jau gal kokį penktą pavasarį lizdų nebesuka. Ogi, dar visai neseniai džiaugėmės sugrįžtančiais sparnuočiais. Labiausiai šį medį pamėgę juodieji gandrai. Retas galėtų pasigirti matęs šį paslaptingą didelių girių paunksmių gyventoją. Pavasariop juodieji rūpestingai sukraudavo savo kraigą, o vėliau smalsiai stebėdavom kyšančius alkanus jų mažylių snapelius. Gandrų jaunikliai triukšmingi. Trūksta jų skleidžiamų savotiškų gagenimą primenančių garsų.
Vieną pavasarį, kaip ir kasmet žmogus sugalvojo nusileist sulos, patrynė iš džiaugsmo rankas, smarkiai užsimojo ir giliai susmeigė grąžtą į beržo kamieną. Sužalotas medis net sulingavo iš skausmo, negausiai tekėjo berželio ašarėlės ir žmogus pagautas įniršio nusprendė be jokio gailesčio nukirst jį kitą pavasarį… Niekam senasis beržas nerūpėjo, priešingai –visi jo tiesiog nemėgo. Nors vargšas medis augo pakelėje, žmonės visitiek dažnai užkliūdydavo medį, atsirasdavo ir tokių, kurie dar ir nukapodavo sužaloto medžio šakas. Beržas – stiprus medis, vis leisdavo naujus ūglius ir vis didesnį, ir didesnį įniršį keldavo keleiviams.
Kaip tarė, taip ir padarė neapsikentęs žmogus, pavasarį atsinešė kirvį ir bandė nukirstį medį, veltui vargo, kiek beširdis žmogus kirto, tiek kirvis nesmigo kamienan. Galiausiai nusispjovė medkirtys, nusišluostė nuo kaktos varvantį prakaitą, užsimetė atšipusį kirvį ant peties ir nuskubėjo namo savais reikalais, nieko nepešęs. Taip ir liko stovėti suluošintas ubagas, lig šiolei matosi kirvio padaryta žala. Stovi vienišas, niekieno nemylimas, laukia savo senatvės dienų, o galbūt ir tokių žmonių, kurie bus pakantesni. Kažin ar ateis diena, kai beržo pasigailės ne tik gamta, bet ir pats žmogus, bet tikriausiai šiandienos žmogus vietoje širdies nešiojas piniginę. Visgi relybė tokia: ateis diena ir kirvis nepagailės nepalaužiamos beržo kantrybės …