Irma Antanaitytė
„Visada žinojau, kad mirsiu kosmose“, – pasakė vienas herojus fantastiniame filme, kurį žiūrėjau prieš keletą metų, tačiau iki pat šiandien pamenu jausmą, apėmusį išgirdus tą niekuo neypatingą sakinį. Bandomas aprašyti šis jausmas išsprūsta iš teksto, pakimba man virš galvos, o popieriuje lieka tik jo užuominos trupiniai, bet niekada – jis pats.
Išeinu į balkoną, lėtai dairausi, sekmadienio rytas. Kiekviename balkone po tokią pat skalbinių virvę, tokią pat kone belytę chalatuotą moterį, auksaplaukį namų dievaitį (retriverį), iš svetainės laukan plinta „kažko kepamo“ virusas…
Pasaulis lyg voro pilvas, kuriame gyvenu, o jei ir ištrūkstu, išorėj pilna lipnių voratinklių. Milžiniškas simuliakras, viską surijęs ir nebepalikęs nieko, ką noriu atrasti ar sutikti. Nejau niekas nesijaučia kaltas, jog nebėra tikrųjų indėnų, lekiančių paskui bizoną? Viskas, kas buvo, beliko įsivaizduotina, o viskas, kas yra dabar, teliko iliuzija.
Einu į parduotuvę, o šaknys, rišančios mane su žeme, trūkinėja, net pokši. Atrodo, jog žmogystos, su kuriais prasilenkiu, krūpčioja ir atsigręžia įkandin. Žingsnis – pokšt, žingsnis – pokšt, žingsnis – vėl pokšt… Visada šitaip ir, blogiausia, šaknys niekada nenutrūksta galutinai, tie amžinieji saitai.
Prisėdu ant suolelio, matau – restorano kiemely rūko virėja. Gyvena… Ji gyvena tas penkias rūkymo minutes, nes liepos aštuntąją dieną pardavė kaip ir kitas. „Dėdės Tomo trobelėje“ neparašyta, bet vergas šalia savo pašiūrės paryčiais turbūt sutraukdavo tabako suktinę prieš darbus, kad bent kelioms minutėms save apgautų – „man ten eiti nereikės“. Pokšt.
„Visada žinojau, kad mirsiu kosmose“, – į akis juokiasi mano filmo herojus. Noriu būti juo.