Tomas
I dalis. Staiga Lintiano alėjoje nustojo šviesti visi žibintai. Tiesiog išsijungė. Atrodytų be jokios priežasties. Tačiau priežastis visgi buvo. Žinoma, vakaro grožio šis sutrikimas nesugadino, nes sniegas ant žemės ir toliau stengėsi išbūti žvaliai baltas ir tviskėti, žavėtis beverčiančia šviežia baltuma, nors ir nebūtinai pastebima žmogaus akiai toje juodoje vakaro vėlumoje. Snaigės, krintančios alėjoje ir toliau nerimo, tačiau dabar jų šokis jau tapo nebe toks populiarus žmonių dėmesingumui. Tam pačiam dėmesingumui, kuris kaip mat įvertino netvarką. Čia tuoj suvažiavo atitinkami asmenys, kurių užduotis buvo grąžinti Lintiano alėjai žibintų šviesą. Deja, darbuotojai nerado sugedusių šviestuvų priežasties. Pasimetę ir nesusipratę, savo misiją, vietos žmonėms leidus, nutarė atidėti rytui, nes vakaras jau kopė į naktį. Visiems išsiskirsčius Lintiano alėjoje tapo ramu ir tylu. Praeitais vakarais čia būdavo girdėti žmonių pašnekesiai ir juokas. Ši, jau galima sakyti naktis, buvo kiek kitokia. Neįprasta, bet tuo pačiu įdomi ir paslaptinga. Tą mistiškumą lyg patvirtino tie patys žibintai, kurie kaip ir užgeso lyg niekur nieko, taip ir vėl sužibo savąja šviesa. Atrodo miestelio gyvenimas, po buvusio menko sutrikimo vėl tapo toks pat, koks ir įprastomis naktimis. Vėl šviečiantys žibintai tarsi sugrąžino alėjai pilnavertiškumą, kurį ji trumpam buvo praradusi, ir žmonės, daugiausia jaunos įsimylėjėlių poros vėl žengė tuo maloniu ir širdžiai mielu alėjos taku, dalinosi pokštais, meile, džiaugsmu, guodė ar drąsino vienas kitą. Viskas būtų paprasta ir pažįstama, tačiau su keistu ir nepaaiškinamu šviestuvų gedimu mistika miestelio naktyje nesibaigia. Vos tik užsidegus ir puikiai pradėjus veikti žibintams į gyvenvietę įvažiavo dvi, niekada dar čia nematytos mašinos. Neįmanoma tiksliai pasakyti iš kur jos išniro, tačiau pirmą kartą jos buvo pastebėtos atvažiuojančios kažkur iš miško pusės.
II dalis. Abejose mašinose buvo po vieną būtybę, kuri ir vairavo atitinkamą automobilį. Naujieji atvykėliai vos tik įvažiavę į mažojo miestelio teritoriją akimirkai sustojo. Jie pažiūrėjo vienas į kitą, tačiau mašinos langų nepravėrė ir nieko vienas kitam nepasakė. Tačiau jų žvilgsniai nebuvo tušti. Tose akyse kažkas atsispindėjo. Buvo matyti, kad abu nečionykščiai supranta vienas kitą vien tik iš to skvarbaus žvilgsnio. Po šios keistos ir įdomios pauzės, vienas automobilis lėtai pajudėjo miestelio gatvelėmis, kitas važiavo iš paskos. Kurį laiką jie tiesiog važinėjo. Neatrodė kad šioje gyvenvietėje yra vieta, į kurią atvykėliams reikia nuvykti, nes važinėjimas atrodė betikslis, tačiau taip tikrai nebuvo. Miesto svečiai, jeigu taip galima išsireikšti, po kurio laiko sustojo vienos iš siaurųjų gatvelių šone ir jų žvilgsniai iškart nukrypo į gyvenamąjį namą, stovėjusį čia pat, prie tos pačios gatvelės, o tiksliau į to namo balkoną. Jame stoviniavo vyras ir moteris. Vyriškis vos tik sutraukęs savąją cigaretę pradėjo priekabiauti prie vis dar rūkančios moters. Jis nė kiek nesistengė užgniaužti savos vaizduotės, todėl jo rankos tapo nebevaldomos. Iš pradžių vyras jomis stipriai suėmė moteriai už sėdmenų, tačiau ši nuplėšė tvirtas jo rankas ir liepė atstoti. Tačiau gašlūnas nesiliovė. Vieną ranką brukdamas moteriai po striuke ir taip stengdamasis sugriebti jos krūtinę, o kitą ranką užtikrintai prispaudęs šiai prie liemenio ir prisitraukdamas ją prie pat savo kūno, vyras toliau tęsė priekabiavimus. Jo gyvuliškos akys, grubūs rankų veiksmai ir tankus alsavimas į veidą, priešingos lyties atstovei buvo be galo šlykštūs, todėl ši sukaupusi jėgas atstumė vyrą nuo savęs ir trenkė jam per marmūzę, dar kartą liepusi baigti savo nešvankius darbelius. Tada patinas įsiuto. Šį kartą, jau taip sugriebęs moterį, kad ji negalėtų pasipriešinti net ir labai norėdama, jis impulsyviai nuvilko šią atgal į kambarį ir taip stipriai nustūmė, kad pastaroji parvirto ant grindų. Jos pasigailėjimo maldaujantis verksmas ir klaikus klyksmas aiškiai buvo girdėti net iš stebėtojų automobilių. Vyras agresyviai uždarė balkono duris ir užtraukė užuolaidas, tačiau dar prieš jam tą padarant, mašinų vairuotojai spėjo išgirsti moters drebantį iš išgąsčio balsą, rėkiantį:
-Prašau! Nereikia!
Kas dėjosi tuo metu už užkleistų užuolaidų, turbūt nesunkiai galima įsivaizduoti. Keista, bet viską kuo puikiausiai mačiusios būtybės nesumanė paskambinti policijai, tiesą pasakius, jos išvis dėl to nieko nedarė. Lyg matydamos, kas dedasi tame kambaryje, jos dar kurį laiką žiūrėjo į tas raudonas, turbūt baisių įvykių liudytojas – užuolaidas, tačiau netrukus, keistieji automobiliai vėl pajudėjo vienas po kito. Po gan ilgo važinėjimo gatvėmis ir gatvelėmis, iš pradžių vedantysis automobilis, o po jo ir kitas, sustojo priešais patį pavojingiausią ir blogiausiai vertinamą miestelio rajoną. Jų transporto priemonės buvo pastatytos kiek atokiau, bet vėlgi, iš jų niekas neišlipo. Siluetai, esantys mašinose, įsistebeilijo į siaurą kelelį, esantį kiek toliau priekyje. Jie spoksojo taip, lyg būtų kažko laukę. Stebėjimas buvo toks pats kaip ir tada, kai buvo žiūrima į kambario langus, aptrauktus užuolaidomis. Neįtikėtina, tačiau už kelių akimirkų, ten pasirodė keletas žmonių, einančių kažkur link neseniai atvažiavusių automobilių pusės. Tai buvo girtų vyrų kompanija. Verta paminėti, kad šaltieji siluetai toliau ramiai, be jokios nuostabos, stebėjo, naktinio miestelio aplinką ir joje esančius žmones. Nuo alkoholio apsvaigę vyrai šūkavo įvairius keiksmažodžius ir kitaip stengėsi išlieti savas emocijas: laužė plikus medelius, pro kuriuos tik praeidavo, daužė tuščius butelius, mėtydami šiuos į šalis, įžeidinėjo ir koneveikė visus matytus žmones. Gauja vandalų priartėjo prie pat vienos iš dviejų, varikliais dar šiltų, transporto priemonių. Nelinksmai nusiteikę girtuokliai matė, kad joje kažkas yra. Vienas iš grupuotės narių, ėjęs priekyje, greičiausiai jų lyderis, sunkiai kontroliuodamas savo akis, nukreipė šias kažkur į mašinos priekinį ratą ir nerangiai, įsakmiu tonu pasakė:
-Vaikinai, palaukite manęs tenai, – net neatsisukęs, nevalyvu rankos mostu parodė į kryptį, esančią kažkur už savęs. Ir kovingai nusiteikęs, vos rišdamas žodžius, dar sušuko:
– Man… Reikia… Kai ką išsiaiškinti čia! – Ei tu, lipk iš mašinos! Greitai!, – ranka stengdamasis parodyti į joje sėdinčią gyvastį, lakoniškai nurodė agresyvus ir neblaivus gaujos vadeiva.
Automobilyje esanti būtybė nei kiek nesutriko ir nė nemanė nieko daryti, tiesiog žvelgė į iššūkį metusį drąsuolį. Pastarojo akys, besiblaškydamos į šalis, vis dėl to pagaliau rado ramiojo transporto priemonės savininko akis ir toliau nebelakiojo, apsistojo ties jomis. Tarp dviejų gyvybių įvyko akių kontaktas. Tas kontaktas buvo ypatingas. Baisiai neįprastas. Nežinia, ką būtent, jo metu patyrė išgėręs ir trumpam stipriausiu pasaulyje, pasijutęs vyras, tačiau jis staiga apsisuko. Dabar jo veidas jau nebebuvo kaip girto ir be galo savimi pasitikinčio, taip pat neturinčio ką prarasti žmogaus. Ūmai jis persimainė. Atrodė, tarsi visi girtumai būtų momentaliai išgaravę, tarsi jokio alkoholio nebuvo vartojama, nes akys jau atrodė žvalios ir paklūstančios. Bet tai ne viskas. Visas vyro veidas buvo persmelktas didžiulės baimės.
Neapsakomas baimės jausmas būtų suėmęs ir jo draugus, jei tik šie būtų bandę padėti savo vedliui susidoroti su neaišku kuo, tačiau taip neatsitiko, nes sėbrai klausė savo vyriausiojo nurodymų. Todėl šiam paliepus visi paklusniai ir nekeldami problemų apsisuko ir judėjo atgal, į ten iš kur atėję. Atrodo, viskas pasibaigė, tačiau dvi gyvastys vis dar stebėjo nueinančius vyrukus. Žinoma tie jauni, apsisvaiginę vyrai ramiai eiti niekaip negalėjo. Beveik prie tos pačios vietos, kur juos pirmą kartą nakties prietemoje pamatė automobiliuose esantys kūnai, šie sustojo. Sustojo ne šiaip sau. Jie tykojo iš išvaizdos pasiturinčiai atrodančio asmens, kuris nieko blogo neįtardamas, žygiavo vandalų pusės link. Kai vaikinukas pamatė gaują, stengėsi nesukeldamas papildomo dėmesio apsisukti ir kulniuoti į priešingą pusę, nujausdamas, kad gali kilti neramumų. Jo planas buvo geras, deja, jo išpildyti jaunuoliui nepavyko. Vos tik pažeidėjų šutvė pamatė savo taikinį apsisukantį, bematant pradėjo bėgti link jo. Būsima auka taip pat bėgo, bėgo iš visų jėgų, deja, paslydo ant slidaus paviršiaus ir parkrito. Atsistoti laiko jau nebebuvo.
Nepaisant to, nelaimėlis visgi bandė tą padaryti, tačiau gavo spyrį į pilvą ir dar sykį išsitiesė ant šalto grindinio. Jį greitai apstojo nedorėliai, užverdami visus kelius, galimam pabėgimui. Būrio galva įžengė į savo bičiulių sudarytą ratą, aplink gulintį vaikiną. Pastarajam buvo pasakyta, o tikslingiau liepta, ištuštinti kišenes. Pakliuvėlis atsakęs, kad nieko neturi, vėl bandė atsistoti, tačiau kaip ir aną kartą, taip ir šį, vėl buvo žiauriai sugrąžintas į beviltiškiausią – gulėjimo padėtį. Užpuolikų vadas žiūrėdamas į savo kompanionus ir taip iškėlęs delną į viršų, lyg sakytų „ Žiūrėkit kaip reikia“, apėjo aplink gulintįjį. Staiga apsisuko šio pusėn ir be jokio gailesčio pradėjo spardyti auką. Spardė žvėriška jėga ir įsiučio vedamas. Nenusisekusio likimo vaikinas kentė beprotišką skausmą, todėl iš jo gerklės sklido įvairios kančios išraiškos, galiausiai net kraujas. Po kraupios ir egzekucinės smurto serijos iš bejėgio jaunuolio buvo atimtas visas kišenių turinys, kurį sudarė piniginė ir mobilusis telefonas. Tiesa skriaudikas nepamiršo ir prabangaus rankinio laikrodžio, kuris išdidžiai segėjo ant kairiojo sumuštojo rankos riešo. Staiga suskambo policijos automobilio sirena ir „kietųjų“ vyrukų ratas kaip mat iširo. Visi jie pradėjo bėgti.
Kiekvienas iš jų skuodė taip greitai, kaip tik galėjo, kad neduok Dieve, nebūtų sučiupti tvarkos sergėtojų – pareigūnų. Policininkai, greitai ir operatyviai išlipę iš savojo automobilio, puolė paskui juos. Nors visuomenės angelų sargų buvo vos du, jiems nebuvo sunkumų vejantis chuliganus, nes visi nenaudėliai bėgo viena kryptimi. Po kiek laiko, gaudynių kulminacijai pasiekus patį įkarštį ir jau aiškiai artėjant atomazgai, tą supratęs blogiukų lyderis pasuko visai kita linkme negu jo sėbrai. Nei vienas iš pastarųjų nepastebėjo kaip netikėtai dingo jų vadeiva, todėl šie toliau vieningai bėgo į vieną pusę ir jau tik akimirkos skyrė juos nuo čia pat į nugarą alsuojančių ir ant kulnų lipančių policijos pareigūnų.
III dalis. Dveji, visą veiksmą matę organizmai pariedėjo keturratėmis lengvosiomis priemonėmis link Lintiano alėjos, bet šiame važiavime lyderio vaidmuo jau priklausė ne tai pačiai mašinai, šį kartą iniciatyvą rodė tas automobilis, kuris praeitus kartus turėjo klusniai važiuoti iš paskos. Sustota buvo šalia alėjos esančios gatvės krašte. Greičiausiai tokia sustojimo vieta buvo pasirinkta ne šiaip sau. Priešais tą gatvę puikiai buvo matyti visa gražioji Lintiano alėja, taip pat ir labai siauras, tamsus skersgatvis iš kurio, nepaisant krintančių snaigių, nesunkiai buvo galima pastebėti atbėgant kažkokią žmogystą. Tai buvo atsiskyręs, nuo savo būrio nenaudėlis, tas pats, sumušęs gulintį jaunuolį ir atėmęs visus vertingesnius šio daiktus. Išlindęs iš skersgatvio jis bėgo tiesiai. Tiesiai link to pačio, pagrindinio kelio, kurio šone ir buvo pastatytos dvi paslaptingos mašinos. Tačiau bėglys artėjo ne prie jų. Jo taikiklyje atsidūrė moteris, kuri baigusi darbą, ramiai žingsniavo alėja prie savojo visureigio, taip pat buvusio toje pačioje kelio pusėje, netoliese anų dvejų. Dailiosios lyties atstovė pasiekė savąją mašiną ir pradėjo knistis po rankinuką, ieškodama raktelių. Staiga ji labai išsigando ir pradėjo drebėti, nes išgirdo už savęs įsakmiai surinkant:
-Duok raktelius!
Atsisukusi pamatė agresyviai nusiteikusį ir neblaivų vyrą, kuris tiesiog nenustygo vietoje ir vis dirsčiojo už savęs.
-N…Neturiu, – atsakė ji didelės baimės apimta ir dar įnirtingiau drebanti.
Vyriškis nebuvo nusiteikęs žaisti, paranojiškai dar kartą žvilgtelėjęs sau per petį jis išsitraukė peilį ir pakartojo ko norįs. Moteris, pasiekusi bet kokią išgąsčio ir baimės ribą, pradėjo klykti. Chuliganas baisiai pasimetė, apsisukęs ir eilinį kartą pažiūrėjęs sau už nugaros jis žūtbūt norėjo nutildyti rėkiančiąją, todėl dūrė jai, šaltais peilio ašmenimis į pilvą. Klyksmas nutilo ir sužeistoji kaip mat susmuko ant ledinės gatvės, šalia savo visureigio. Nusikaltėlis, turbūt nelabai supratęs ką padarė, staigiai išmetė šaltąjį ginklą iš rankų ir dėjo į kojas, pamiršęs taip norėtus ir reikalautus automobilio raktelius. Užpultoji moteris rankomis instinktyviai užspaudė kraujuojančią žaizdą, tačiau atsistoti nepajėgė, ir toliau buvo sukniubusi ant kelio. Kurį laiką ji negalėjo nieko šaukti, nes buvo giliam šoke, tačiau netrukus, sukaupusi visas likusias jėgas, ėmė prašyti, maldauti pagalbos. Tie maldavimai darėsi vis slogesni, nes vargšei silpo jėgos, nuo šalčio ji pradėjo tirtėti. Būtybės iš automobilių, ir matė ir girdėjo ją, tačiau ir toliau tik akmeniniais veidais žiūrėjo ir nieko nesiėmė. Leisgyvės aukos situacija atrodė labai beviltiška ir pražūtinga, tikrąja ta žodžio prasme, tačiau netikėtai, lyg iš niekur atsiradęs vyras, greitai prišoko prie jos, atbėgęs iš Lintiano alėjos. Šis neuždavinėjo kvailų klausimų ir nebuvo sutrikęs. Jis užtikrintai žinojo, kad bet kokia kaina turi išgelbėti moterį, nes dabar jos gyvybė tik jo rankose, todėl gelbėtojas nešvaistė laiko veltui, o veikė iškart. Vos tik atsiradęs šalia jis nusimetė savo paltą, patiesė jį čia pat, ant gatvės ir atsargiai savomis rankomis pernešė sužeistąją ant jo. Dabar moteriai buvo žymiai šilčiau, nei gulėti ant šalto, žiemiško asfalto. Taip pat geradarys skubiai atsisegiojo marškinius, dėvėtus po paltu ir be jokio gailesčio suplėšęs šiuos kaip reikia, aprišo ir sutvarstė dūrio žaizdą, taip sustabdydamas kraujavimą. Galiausiai nusimovė ir paskutinį viršutinį rūbą, kurį turėjo – sportinius marškinėlius. Sulankstė juos į patogų gumulą ir padėjo vargšei sužalotajai po galva. Geraširdis drąsuolis troško, kad ši neprarastų sąmonės, todėl nuramino ją. Užtikrindamas, kad viskas bus gerai, vyras atsistojo pasiryždamas įsodinti nelaimėlę į automobilį ir nuvežti į ligoninę, esančią tikrai gana netoli. Deja, gelbėtojo mašina buvo tolokai, o kur esanti moters, vyras klausti nenorėjo, nes negalėjo varginti sužeistosios. Kaip tik tuo metu iš keistųjų automobilių pagaliau išlipo dar keistesni, žmogaus pavidalo padarai ir užmezgę prasmingą akių kontaktą, palinksėjo vienas kitam. Drąsiaširdis juos pamatęs puolė prašyti pagalbos ir jos sulaukė. Viena iš gyvasčių įsėdo atgal į savąjį visureigį ir nuvažiavo prie gilios, nesvetingai šaltos ir tamsios, daug laiptų žemyn turinčios, požeminės perėjos išėjimo, sekdamas paskui užpuoliką, kuris iš tolumos dar buvo galima aiškiai matyti, nubėgo į tą perėją. Iš jos piktadarys ko gero jau nebeišeis. Kita gyvybė padėjo geradariui į savo automobilį įsodinti sužalotąją moterį ir jie pajudėjo į priešingą pusę, link, pro priekinį mašinos lango stiklą matomos didžios ir garbingos mažojo miestelio bažnyčios, į ligoninę. Taigi, jie paliko Lintiano alėją, kurioje žibintai dabar švietė tokio ryškumo šviesa, kokio dar niekada nebuvo sušvitę.