Egidijus Pupelis
Už lango ramiai sklaidėsi rytinė dulksna, pavieniuose languose jau degė šviesos, kartais gatvėje sušmėžuodavo vienas kitas atsitiktinis praeivis. Garsiai žiovaudamas rąžiausi, judinau sustingusius kaulus, katinas darė tą patį: išsitempė visu ūgiu, išskleidė aštrius nagus, tingiai pravėrė burną ir švelniais lyžtelėjimais pradėjo savąjį rytinį dušą.
Ant mėnesį nevalytos dujinės viryklės užkaičiau arbatinį ir prisikroviau į puodelį toną kavos. Jau įprasta… Koridoriaus kampe dar vartėsi ir vis kažką niurnėjo vakarykštis sugėrovas. Apėjęs jį, nuslinkau į tualetą išlaisvinti per naktį susikaupusių skysčių. Padaręs reikalus, ten pat ir užsirūkiau… Nuo akių byrėjo traiškanos… Organizmas po truputį budo.
Kitoje sienos pusėje eilinį kartą pykosi asociali šeimynėlė. Įtūžusio vyriškio balsas kriokte kriokė, savo galvoje piešiau realistinį paveikslą: iš burnos skraidantys seilių purslai, pajuodęs nuo gėrimo veidas, raudoniu degančios, stiklinės akys…
Šalia besiburnojančios gerklės girdėjosi tylus akompanimentas – negarsiai kūkčiojo moteris, ko gero, mintyse už visas savo negandas kaltinanti savo vyrą, kai pati, jam išėjus su draugais palėbauti, maitindavo savo kūną baltąja, kol ten pat, prie virtuvės stalo, ir užmigdavo. Aišku, mane labiausiai žavėdavo nepasiturinčiųjų išdidumas, ne kartą ir ne du man teko matyti, kaip, būdami prie svetimų žmonių, jie stengdavosi vaidinti inteligentiškus ponus, tačiau labdariniai rūbai ir patinusio veido mimikos aristokratiškumu net nedvelkė.
Atsiminiau ir šios šeimos dukrą, ji visada darbuodavosi stoties rajone: stovėdavo atsirėmusi į surūdijusį kioską, rūkydavo pačias pigiausias bei šlykščiausiai dvokiančias cigaretes, tartum netyčia apnuogindavo koją ar kurią kitą kūno vietą, vis bandydama patraukti vienkartinės meilės ištroškusiojo dėmesį, bet dažniausiai ją visi aplenkdavo didžiausiu ratu, įkaušę paaugliai net apspjaudydavo ir tik kartais koks nors pavargęs po ilgos kelionės pižonas pasinaudodavo šios mergaitės paslaugomis. Liūdna pasaka!
Nutariau nebesigilinti į svetimo gyvenimo peripetijas ir sutelkiau dėmesį į vorą, tyliai mezgantį savąjį šedevrą tualeto kampe. Kiekvienas voratinklio vingis, kiekviena linija atrodė tokia išskirtinė ir neapsakoma žodžiais, jog žiūrėdamas, kaip šis gyvis dirba, patirdavau net tam tikrą egzaltaciją. Niekad neišdrįsdavau sunaikinti jų sulipdytų kūrinių ar net pribaigti pačių vorų – juk tai yra pati tikriausia gyvūnijos pasaulio bohema!
Prisidegiau dar vieną cigaretę. Pats to nesuvokdamas, pastaruoju metu pradėjau rūkyti kaip kaminas. Ko gero, mano plaučiai jau buvo pavirtę pulsuojančiu ugnikalniu, kuris bet kurią akimirką gali pratrūkti ir užlieti mano kūną servomis, kurias per trumpą savo gyvenimėlį jau spėjau sukaupti…
Voras toliau tęsė savąją mizansceną ir nekreipė į mano apmąstymus nė menkiausio dėmesio. Nors kas žino…
Staiga cigaretė iškrito man iš rankų, vaizdas akyse suraibuliavo ir pasidarė labai neaiškus. Voras vis labiau tolo ir mažėjo, kol pavirto mažytėlaičiu taškeliu. Ausyse spengė ir ūžė, jaučiausi taip, tarsi visų keturių pasaulio šalių vėjai būtų susivieniję bendram tikslui – susprogdinti mano ausų būgnelius.
Pagaliau sąmonė suvirškino pirmalaikį išgąstį ir pateikė trumpą, bet aiškią ataskaitą: „Taip, taip, brol, mes krentame.“ Apačioje, po manimi, driekėsi kloaka, kurią visai neseniai dar buvau uždengęs savo šikna, tikriausiai Dievulis kvailesnės mirties sugalvoti jau nebegalėjo. Bet apie tai pagalvoti nebespėjau, nes išmatų pilnas vanduo sudrebėjo įtraukdamas mane ir pradėjo banguoti tarsi tikrų tikriausia jūra.
Kažkokiu stebuklingu būdu išsikapsčiau iš ekskrementų liūno ir išlipau į dvokiantį krantą. Prieš mano akis atsivėrė gana spalvinga aplinka: visur pūpsojo didžiausi išmatų kalnai, tekėjo šlapimo upeliai, augo neaiškios kilmės augalai, šen bei ten pro tarpelius ant žemės blykčiojo gudrios akytės, bet labiausiai mano dėmesį prikaustė tolėliau vykstantis sujudimas.
Mažais žingsneliais patraukiau būtent ten. Pasiekęs šiokią tokią uždangą, kad galėčiau juos girdėti bei matyti, sustojau ir pradėjau savo stebėjimą. Prie ilgo, stačiakampio formos stalo sėdėjo dvylika į milžiniškus šimtakojus panašių padarų, o prieš juos, ant aukščiausio sosto, tupėjo musė su ilgais geltonais plaukais. Tikiuosi, toks apibūdinimas tinka reginiui, kurį prieš save mačiau. Už musės galvos, ant didžiulės sienos, kabojo vienišas paveikslas, bet niekaip negalėjau suprasti, ką autorius bandė jame pavaizduoti. Priminė kažkokį džiovininko atkrenkštą ir ant žemės išspjautą skreplį.
Netikėtai didžioji musė nutildė visą gaują, sėdinčią priešais ją. Supratau, ką man priminė šis vaizdas – Jėzų su dvylika apaštalų priešakyje. Ir gimė vėl naujas klausimas: tai čia pragaras ar rojus? Bet tolesniems apmąstymams nebeturėjau laiko, nes musė jau ruošėsi pradėti kalbą ir man labai knietėjo išgirsti ją – galbūt ji man atskleis visus atsakymus?
– Draugai, – pradėjo kalbą musė ir atsikrenkštusi tęsė toliau, – turime naują priešą – gaivaus kvapo muiliuką ir „Misterį Properį“. Anksčiau tokių dalykų nė su žiburiu nebūtum atradęs, visi šikdavo medinėse savo triūsu sukaltose būdelėse. Niekas nesirūpindavo higienos klausimais, laimei ir pasitenkinimui užtekdavo to, kad tas namukas priglausdavo juos, kai tekdavo bėgti baimės pilnomis akimis. Būtent todėl ant būdelės durų ir būdavo išpjaustoma širdutė, kuri simbolizuodavo gėrį ir palaimą!
– Dabar laikai keičiasi, visuomenė mulkinama ir darosi vis vartotojiškesnė. „Dirbk, pirk, mirk“ – jau tapo savotišku pasaulio šūkiu, kuris užkoduotas visų pasąmonėje, – musė ir vėl atsikrenkštė. – Paskutinėmis žiniomis, melaginga reklama plauna žmonėms smegenis ir skatina pirkti visai nereikalingus menkniekius. Tokiu būdu mūsų Smirdalynės valstybei ėmė grėsti išnykimas. Privalome nugalėti priešus ir įrodyti žmonėms, kad jie tapo už virvučių tampomomis marionetėmis.
Stoviniavau ir susigėdęs klausiausi šios uždegančios kalbos, juk ir aš turiu įvairiausių niekučių, kurių niekada deramai ir nenaudojau. Pigių suvenyrų, kuriuos žmonės dovanoja vieni kitiems, kai nesugalvoja nieko originalesnio, prikrautos visos mano lentynos. Penkiasdešimt porų batų, trisdešimt vieneri marškiniai, devyniasdešimt septynios glaudės, – o kam jų tiek reikia?!
Nors ir maniau esąs besipriešinantis sistemai, bet iš tikrųjų buvau jos įsiurbtas ir to net nepajutau.
Nutariau, kad prisidėsiu prie šių maištininkų ir kovosiu prieš žmonijos bukinimą.
Viršuje spingsėjo mano tualeto lemputė ir protarpiais atkeliaudavo šūkaujančių kaimynų balsai… Galėjau džiaugtis: net ir tupėdamas čia, mačiau šviesą tunelio gale…
***
Prabudau pajutęs, kad kažkas tranko man per veidą. Pramerkęs akis, prieš save pamačiau draugo fizionomiją ir prekybos centro lentynas.
– Žmogau, tau dar reikia normaliai išsipagirioti, ir kaip tu čia nualpai, nesupratau… Visi tarsi į kokį narkošą pradėjo dėbsoti! Tuoj aš tave pakelsiu ir varom iš čia.
Kazys mane pakėlė, galvą nežmoniškai skaudėjo, tačiau, net ir užsiveriant parduotuvės durims, pasąmonėje aidėjo kalte įsikalę žodžiai: pirk tris, mokėk už dviejų kainą…