Angelina Lapinskaitė
Kiekvienam žmogui vasarą primena vis kiti dalykai: vieniems – tai sultingos braškės, kitiems – saulė, smėlis ar jūra… Man vasarą primena įvairūs kvapai: kai žiemą geriu močiutės sudžiovintas arbatžoles, prisimenu, kaip vasarą sėdėjau pašiūrėje, kur jos kabojo; nakties dvelksmas primena salstelėjusį vasaros nakties kvapą, kai išeidavau klaidžioti tamsiomis gatvėmis idant taip praskaidrinčiau savo mintis; mano paslaptingas dvejonių aromatas primena valandas, praleistas senoje nuo vaikystės pamėgtoje vietoje – liepos viršūnėje; bičių medaus kvapas primena mano minčių keliones… Ir viskas, ką matau, ką užuodžiu, turi savo istoriją, kelia man skirtingas emocijas ir prisiminimus…
Aš esu ten, kur neturėčiau būti: pamirštoje vaistažolių džiovinimo pastogėje. Sėdžiu apgaubta vijoklių, aplink mane sukabintos kmynų „šluotos“, šalimais bėgioja pasimetusi kalytė. Kvepia vasara…
Žvelgiu į susipynusius vijoklius, ir man ima aiškėti pasaulio paslaptys. Aplinka ir mano vidus tokie skirtingi: ramus vijoklių gyvenimas besišildant saulėje – ir mano tūžmingos mintys, šakoti kmynų stiebeliai – ir skaidrus mano žvilgsnis, išpuvę pastato lentos – ir mano statomas iš naujo vidus…
Verandon, pro vijoklių uždangą, braunasi pakvaišusi saulė. Vėjas triūbina savo trimitą neleisdamas įsiklausyti į balsą mano viduje. O kur dar tie plepiai žvirbliai, kurie ant laidų tupėdami keliskart perpasakoja savo šeimyninius reikalus…
Pakeliu galvą – aplinkui dūzgia bitės. Pavydžiu joms, nes jos bent jau žino, ką turi daryti. Darbas bitėms kartu yra ir poilsis, ir tikslas. Kai tuo metu aš net nežinau, kaip turiu elgtis.
Mano mintys padrikos. Daug ko nepajėgiu suvokti – gal todėl ir nusprendžiau rašyti.
Noriu surasti tai, dėl ko gatvės klounai demonstruodami savo pokštus, rodydami, kokie jie yra spalvingi ir įdomūs, paslepia tai, kas slypi jų viduje. Juk viduje jie, taip pat kaip ir aš, ne visada yra laimingi, ieško atsakymų į gyvenimo užduotus klausimus, ieško aiškumo, skęsta kitų žmonių primestose taisyklėse…
Girdžiu, kaip kažkas eidamas pro šalį niūniuoja man nepažįstamą melodiją. Girdžiu pokalbių nuotrupas, tačiau tai tik išryškina tą kupiną skausmo nepažįstamą balsą. Bandau jį atkartoti, tačiau balsas, kuris išeina iš manęs, primena varnų krankimą. Tuomet bandau pirštais išbelsti bent melodijos ritmą, tačiau pavyksta ne ką geriau.
Stengiuosi įtempti klausą – bandau klausytis to nepaprasto garso toliau, bet pašaliniai garsai man trukdo. Galiausiai garsas visai pradingsta iš man gerai pažįstamos balsų simfonijos.
Tik mintyse vis įsivaizduoju švelnią jauną merginą, ant jos rankų – kūdikį. Juk mano išgirsta melodija – skaudi lopšinė. Visa meilė ir gyvenimo sunkumai, skausmas telpa tuose garsuose.
Ką tik suvokiau, kad man niekuomet ir nepavyks atkartoti ką tik girdėtos lopšinės. Kaip galiu pakartoti kieno nors gyvenimą? Juk mano dainuojamos melodijos taip pat niekuomet nebus tokios pačios kaip ir kieno nors kito…
Apsižvalgau aplinkui. Lentos sukaltos taip, kad pasijuntu lyg kalėjime. O juk iš tiesų esu savo širdies kalėjime, kurį saugo išvargę sargybiniai – mano akys ir ausys, sekančios kiekvieną žingsnį, kiekvieną garsą. Tiesa, daugiau niekas žmogaus nevaržo, tik jis pats.
Metu rašymą. Man sunku būti atvirai su savimi. Tai lyg ėjimas išpažinties – svarbiausia, ką turi padaryti, pripažinti sau pačiam, jog esi kaltas. Turbūt tai didžiausias žingsnis žmogaus gyvenime – būti atviram su savimi. Tuomet tu viską pasakai kitam žmogui, esą tai turėtų sugėdinti, jog daugiau taip nebedarytum, nors tai netiesa. Ir galiausiai pripažinimas savo Dievui. Tu supranti, jog esi kelyje, kuris klaidina širdį ir mintis – yra pilnas pagundų. Tačiau tai teisingas kelias, nes tu išpažįsti savo lengvabūdiškumą, klaidas, suklupimus. Ir vis tik kai tai padarai, tavo vidus nuskaidrėja, tatytum nusausinta pelkė – vis dar pavojinga, tačiau jau padaryta tiek daug, kad apsaugotų nuo klimpimo gilyn.
Pakylu, išeinu. Leidžiu mintims keliauti ten, kur jos nori, kad galiausiai sugrįžtų į savo vietą.
●
Lindžiu savo mažytėje celėje. Garsiai kvatoju iš neišsakytų pokštų. Nugurgiu seiles ir užvertusi galvą žvelgiu į stogą – skylėtą šiferį, pro kurį galiu žiūrėti į mažyčius žydro dangaus lopinėlius. Nepaprasta!
Kiek daug gali gyvenimas duoti laimės, paprastos, nieko nereikalaujančios iš kito, suprantančios. Kaip antai dabar aš sėdžiu savo pašiūrėje, apžėlusioje tankiais vijokliais kaip dvi dienas neskusta mylimojo barzda. Esu laiminga galėdama sau leisti tokią prabangą – pabėgti nuo mirštančios gėrio ir blogio kovos, nuo žmonių ir jų pasikartojančio silpnadvasiškumo.
Pakeliu galvą nuo sąsiuvinio – ir mintys tampa padrikesnės. Jaučiu, kaip atleidžiu visiems mane įskaudinusiems. Toks jau tas gyvenimas – jie yra priversti vaidinti šiuolaikinėse dramose (be teisės pasirinkti vaidmenį ar galimybės liautis).
Aš žvelgiu į priešais mane esančią sieną ir klausiu savęs: kodėl aš apie tai iš viso galvoju. Juk jei neužteršiu savo minčių pašaliniu blogiu, mintys skaidrės ir, laikui bėgant, mano neapykanta dings. Aš taip trokštu sugebėti išleisti į pasaulį savyje esantį gėrį, tačiau ar pilant į jūrą gėlą vandenį, jūra taps tokia pat kaip tas vanduo? Deja… Nepakeldama gyventi atvirame pasaulyje ir neprisisunkti jame esančios pagiežos, sustoju. Kartą žmogus man sako: „Gebėti būti draugu yra tiek pat sudėtinga, kaip ir susirasti draugą“. Bet ką reiškia surasti draugą? Juk jie neparduodami, neauga kaip grybai miške, nerasi… Tu turi būti toks tyras, kad nejustum baimės įsileisti Dievą, toks stiprus, kad gebėtum atsispirti pagundai, toks išmintingas, kad rastum laiko pabūti pakvaišusiu. Mano viltys mane laiko gyvą, tad, tikiuosi, jog vieną dieną būsiu verta tikro draugo, kuriam neabejodama galėsiu atskleisti savo paslaptis…
Žvelgiu į pilką mūrą, jame atsispindi sunkus žmogaus darbas. Galbūt statant šią sieną jis jautė sunkumą sieloje, nes tas darbas buvo jam prakeiksmas, kadangi nesuteikė jokio malonumo, o galbūt tik tomis akimirkomis jis jautėsi laisvas. Daugiau niekas jam neteikė to švelnaus gyvenimo kartėlio, kurio jis troško, kad galėtų suprasti tikrąją laisvės paslaptį…
●
Aš gimiau tada, kai lapų mirgėjimas susiliejo su sielų mirgėjimu.
Buvau maža mergaitė, kuriai nereikėjo prašmatnaus vidaus. Tiesiog norėjau pajusti, ką reiškia būti mylimai, gyvai.
Nežinau kada, bet aš išmokau žmonėms rodyti, kad jie yra svarbūs. Kad kiekvienas yra vertas labai daug. Aš tai dariau be perstojo, kol vieną dieną tai tapo tiesa.
●
Aš panaši į mažą sėkliukę, ką tik supratusią, kad jau atėjo laikas išdygti.
●
Labai dažnai jaučiu baimę, jog nesugebu rašyti. Jaučiu, kaip man nuolat trūksta žodžių, jaučiu, kaip vaikštau žinių tamsybėje, niekaip negebėdama rasti kelio. Nežinau, ką darysiu toliau. Greičiausiai vėl ieškosiu, tačiau, nepaisant to, man nuolat būna liūdna. Liūdna vien dėl to, kad neturiu tiek drąsos, kad galėčiau pažvelgti tiesiai gyvenimui į akis. Tad nuolat, kaip ir didžioji dauguma žmonių, vaidinu.
Gyvenimo traukinyje kontrolė. Nuolat pašalinami važiavę be bilieto – „zuikiai“. Aš stoviu ir laukiu, kada ateis mano eilė. Sėdžiu tyliai, apsimetu, jog manęs čia net nėra, o kai pastebiu įtariai žiūrinčią kontrolierę, demonstratyviai rodau save lyg ji net negalėtų abejoti mano legalumu, nesuabejotų, turiu bilietą ar ne. Kaip kvaila, bet išties aš daugiau nieko ir neturiu. Tik lagaminėlį, kuriame pilna kaukių. Galiu būti bet kuo. Bet sunkiausia būti savimi.
●
Aš taip seniai nemačiau tų lapų švytėjimo… Negirdėjau bičių dūzgimo…
●
Nebuvo nieko gražaus. Aš mačiau daug skausmo, purvo, niekšybių. Purvinas gyvenimo šokis neleido man išeiti, bet vis tik, tai buvo geriausia, ką galėjau padaryti.
Darganos, lietus, balandžių naivumas ir netekties skausmas… Aš nežinau, ko noriu, bet tikiu, kad mano šokis naktyje kažkam bus laimingiausia akimirka gyvenime. Aš tikiu, o tai svarbiausia. Mano tikėjimas yra didžiausia dovana, kurią galėjau gauti. Ir nors per vėlai ėmiau daužyti melo indus, nors per daug ir per ilgai nieko nemačiau, kad dabar leisčiau sau išdrįsti pažvelgti kitiems į akis, aš vis tiek esu čia, kad vasaros kvapai, ta harmonija, tie prisiminimai suteiktų jėgų kovoti su aplink esančiu skausmu.
●
Kartkartėmis jaučiuosi lyg būčiau vaidilutė. Tačiau man nereikia kurstyti amžinosios ugnies. Aš paprasčiausiai atsiduodu gamtai.
Šiandien aš šokau lietuje. Iškėlusi rankas žvelgiau į purviną dangų. Lietus prausė mane: plovė mano kūną ir švarino mano sielą. Mintys vis skaidrėjo ir skaidrėjo, kol vieną akimirką tiesiog pasijutau laiminga.
Viena didžiausių žmogaus ir gamtos paslapčių buvo man atvira. Aš nieko neturiu: nei namo, nei automobilio, nei didelių turtų. Tačiau mano laimei to ir nereikia. Tokia laiminga jau seniai nesijaučiau.
Nors nieko neįgijau. Tiesiog šokau lietuje. Buvau basa, o mano drabužiai permirkę varvėjo. Mano judesiai negražūs: juose jokios plastikos, jokio supratingumo, tiesiog padrikos emocijos. Pirmiausia kojomis ištaškiau balas. Tai buvo mano pyktis. Tuomet ėmiau bėgti nuo vienos lauko pusės ligi kitos. Taip atsikračiau savo skausmo. Mano meilė – sukimasis ratu, iškėlus rankas į viršų. Užverčiu galvą – atsiduodu savo svajonėms.
●
Gatvėje girdėti vieniši žingsniai. Tai savotiška kelionė. Kelionė per naktį į rytojų. Jei ne tai, ką išgyvenau, nesuprasčiau šios kelionės tikslo. Tačiau galbūt jos esmė gyventi, kai akys praranda regėjimą ir aplinkui pasidaro tamsu, kad šiluma imtų degti žmonių širdys.
Į plaučius įtraukiu gaivaus nakties kvapo. Jame slypi visos ateities viltys ir svajonės, norai ir senos sudužusių širdžių šukės. Kitaip sakant, skausmas ir džiaugsmas susijungia.
Apie tai daug nepasakysi – tai turi likti nežinoma. Lygiai kaip ir nežinomi aklojo klaidžiojimai – niekaip negali numatyti, kaip eina kelias. Todėl tik apgraibomis, po mažą žingsnį pasistumiant į priekį, mažiau nei per pėdą, eini, o tuomet vėl tas pat – mintyse prisimeni kelią, lytėdama pirštais lieti paviršius ir viliesi, jog esi tinkamoje vietoje. O kelionė naktį – tai pastangos, apgraibomis ir tikint kitų atlaidumu nusigauti prie savojo tikslo.
Mano kelionė buvo tokia pati. Ėjimas nežinia. Tačiau aš buvau ne viena. Keliavau kartu su Nepažįstamuoju. Kas jis? Aš nežinau. Gal paprastas gyvenimo pakeleivis, gal mano draugas, priešas, mylimasis – bet kas. Visada keliaudami sutinkame tokių nepažįstamųjų. Jie padeda pasirinkti, ko norime, atrasti save, išmokti įvertinti pasaulį.
Pirmiausia buvo pasirinkimas. Privalėjau apsispręsti, kuo būti, kur būti, ką daryti, su kuo daryti, kaip daryti, kur daryti… Tuomet, kai pamaniau, kad mintyse viską suplanavau ir beliko tik vykdyti užsibrėžtą tikslą, kirsti mane gaubiančias sienas. Tai galėjau padaryti įvairiai – peržengti durų slenkstį, išlipti pro langą, išsikirsti skylę sienoje. Aš pasirinkau langą. Kodėl? Nes tik langas būnant viduje suteikia informacijos apie tai, kas dedasi išorėje, priešingai, ne durys, kurios tik saugo. Langas, esant lauke, taip pat suteikia viltį: esą viduje yra tas, kuriam rūpi, tas, kuris tave myli, nepaisant visų tavo trūkumų, tas, kuris tavęs ilgisi, tau išėjus. O toliau viskas kaip pasakoje, kaip miraže… Elgiuosi taip, kaip nesielgčiau paprastai, pasineriu į mane supantį dar nepažįstamą pasaulį…
Pastatau žvakę ant palangės, kad naktį išėjus, surasčiau kelią atgalios.
Kai išlipau pro langą, palikau saugų savo susikurtą pasaulį, kurį tau taip stengėsi sukurti tėvai, draugai ar kiti mylimi žmonės. Perlipu visas tvoras, pasinaudodama kitų sukurtomis žabangomis, kurios turėtų sukliudyti pabėgti.
Ir štai, aš laisva. Turiu laisvę, kurios taip ilgai norėjau, bet kartu ir taip jos bijojau. Bet dabar tai jau nebesvarbu.
Iš tamsos išnyra Nepažįstamasis. Tai siluetas kažkieno, kuris nepaprastai traukia, artėja, o atstumas tarp mūsų sparčiai mažėja. Stengiuosi atsiriboti nuo jo, traukiuosi šalin, tačiau Nepažįstamojo tariami žodžiai paperka. Tad jau nebesu įsitikinusi savo saugumu. Tamsus šešėlis krinta ant jo veido trukdydamas bebaigiančioms apakti akims ką nors įžvelgti ir galiausiai suvokiu, jog esu akla šiame tamsiame pasaulyje. Nepažįstamasis paima už rankos ir veda mažai žinomais takeliais… Štai kaip prasideda mano kelionė gyvenimu.
Keista, tačiau tuo pat metu Nepažįstamasis ir baugina, ir teikia saugumą.
Einu su juo gatvėmis, kur tolyje esantys namai skendi šešėliuose, tik vienur ar kitur gali išgirsti žmogaus balsą – taip pat, kaip ir aš, pasimetusių tamsoje.
Prieiname kapines, pakviečiu jį užeiti, nes jaučiu, jog mano siela ten randa ramybę, bet Nepažįstamasis atsisako. Jo balse atsispindi baimė ir nesupratimas. Nepažįstamasis stipriau suima mano ranką, ir ta ramybė, kurią norėjau pajusti, ateina į mano kūną. Kodėl pasirinkau kapines? Ar jaučiu panašumą su tomis klajojančiomis sielomis? Galbūt… Nežinau.
Toliau klajojame po nežinomus tolius, kol grįžtame ten, kur šešėliais apgaubti trobesiai, o viename iš jų, kone tolimiausiame, dega žvakė – mano vilties ugnis.
Nepažįstamasis viso to nepastebi. Jis nutraukia tavo minčių tėkmę savo istorijomis, kuriomis stengiasi papirkti. Nežinia, kiek tiesos slypi jo pasakojime, tad būdama lengvabūdė tikiu viskuo. Tuo pačiu stengiuosi papasakoti apie save, tačiau ką galiu pasakyti. Ką turiu? Tuštumą ir nykų pasaulio suvokimą? Laikau viską savyje, kadangi tai nedaro žmonėms įspūdžio. Matau, kaip jis žvelgia į mane, tačiau nesuprantu jo žvilgsnio prasmės. Nors ir suvokiu, jog turėčiau daug ką paaiškinti, tačiau dabar tai kelia tik nerimą. Nerimą dėl ateities, dėl nepaaiškinamos ir, svarbiausia, nepateisinamos praeities.
Judame, tačiau mano kompasas sugedęs, tad judu svirduliuodama, lyg išgėrusi, praradusi gyvenimo orientaciją. Aš ir Nepažįstamasis einame ten, kur nori jis. Ir tuomet suvokiu, kad padėties šeimininkas yra jis, o ne aš – tiek jėgų atžvilgiu, tiek sumanumo.
Vėliau, beveik paryčiais, Nepažįstamasis palydėjo mane iki degančios žvakės. Mano vilties saugyklos. Grįžau į savo tvirtovę. Girdėjau, kaip tolo jo žingsniai. Jutau, kaip mane apima dienos nuovargis ir nakties jaudulys apsunkina mano kūną.
Tai buvo kelionė. Kelionė per naktį į nepažįstamą rytojų. Aš nežinau, ar tai buvo tikra, bet tai išliko manyje labai ilgai, neabejoju, kad tokių išgyvenimų kiekvienas patiriame savo gyvenime, tik vis kitaip interpretuojame…
●
Mėnulis neįprastai ryškus. Pilnatis. Danguje nematyti nė debesėlio, kai tuo tarpu mano mintys pinasi viena su kita, keldamos sumaištį ne tik galvoje, bet ir širdyje.
Aš dažnai prisimenu savo naktines keliones, savo pabėgimus iš realybės… Kartkartėm tai pasirodo lyg gerai pažįstamas, artimas miražas, bet kartais atrodo viskas tolima ir nepažįstama, toks gyvenimas man primena vilką, kaukiantį savo gyvenimo istoriją, pasakojantį sunkumus, pasislėpusį miško tankmėje, neįžiūrimą, o blogiausia, kad net ir nereikalingą.
Kartais jaučiuosi esanti neteisi leisdama gyvenimui tekėti savo vaga taip, kaip jis tai daro, noriu viską pakreipti kita linkme. Bet tada prisimenu japonų išmintį, kuri teigia, jog visą gyvenimo kelią žmogus jau atsineša vos gimęs. Tačiau aš vis vien nežinau, kur eisiu, kokiu keliu pasuksiu. Tad bent kartkartėmis leidžiu sau šiek tiek beprotybės…
Apsidairau ir suvokiu esanti ant ribos: šalto vakaro glėbyje ir saugaus patalo pančiuose. Muistausi, tačiau tik dar labiau viską supainioju.
Pastangos gyventi vienaip ar kitaip teisingą gyvenimą nepateisina melagysčių, o netikrumas negali apsiriboti tik iliuzija. Nuolatinis spaudimas ir nesupratimas veda į nesuvokiamą minčių maišalynę. Kiekvienas nesupratęs, jog visas jo grožis slypi tik erdvėje, kuri yra neprieinama akims, jo netenka. Tad šiuo atveju galima teigti, jog akliesiems viskas paprasčiau – jie jau moka klausyti.
Dabar prisimenu tą akimirką, kai nesutikau eiti ten, kur skrenda migruojantys paukščiai, nesvarbu, kad taip patogiau. Taip pat nesutikau irtis prieš srovę – nepakeliu nepastovios vandens tėkmės. Aš buvau ten, kur mano svajonės, bet, deja, galėjau jas matyti, tačiau negalėjau paliesti…
Todėl mano vakaras – žynės, vaidilutės, sugulovės dalia (kas vakarą aš guluosi su naktimi, laikau tvirtai apsikabinusi savo svajones, saugau nakties vėsą ir ramumą…).
●
Užėjo tamsa. Ir beribiai dangaus skliautai pradėjo gožti šviesą. Greitai aušros ženklai dingo, lyg jų nė nebūtų buvę. Bet gal išties aušros nebuvo? Gal tamsa buvo ir prieš tai, ir iki dabar?
Tik kartkartėmis vis dar atmintyje sušmėžuoja koks šviesos blyksnis. Ir kaukia lyg plėšiama širdis mana. Užėjo tamsa. Ji atsėlino iš už kampo taip nepastebimai, kad nežinomas asmuo krūpteli jai išnirus. Rodos, girdžiu tą piktdžiugišką, skardų juoką. Tik štai, kaip netikėtai tamsa atėjo, taip pat netikėtai ji ir pradingo, pasukdama už kampo…
Štai kuo man kvepia vasara…