Ugnė Ruseckienė
Kai daugiau nebegalėjau surūkyti nei vienos cigaretės, nes nuo per didelės nikotino dozės nutirpo rankos ir kojos, ir jau maniau, kad neteksiu sąmonės, mane išgelbėjo skausmas. Sudariau su juo sutartį. Manau, ji bus pelninga. Sakė, kad mainais į mano ašaras jis didins nevilties ir baimės dozę tol, kol nebeturėsiu iš ko verkti. Tada atims iš manęs akis. Sutikau, nes pamaniau, kad gerai, jog nebegalėsiu matyti. Bus lengviau, nes viskas aplinkui neprimins tavęs: ką tu darei, kaip atrodei šypsodamasis, tavo akių. Tada jis prisiekė, kad atims ir rankas. O tai visai neblogai, nes jos nuolat klykia ir neleidžia man miegoti negalėdamos liesti tavęs, tavo veido, tavo minčių. Tada prižadėjo pasiimti lūpas. Sutikau, nes jos nuolat dega, o tada skauda iki sąmonės netekimo. Turbūt žinai, kodėl. O tada pati paprašiau, kad pasiimtų protą ir atmintį. Su jais visiškai negaliu susitvarkyti. Jie nuolat verčia mane bėgti, ieškoti, rinkti šukes ir susipjaustyti rankas. O aš taip pavargau… Skausmas prižadejo mainais į mano protą man padovanoti visišką šviesą. Bet nesu garantuota, kad jis manęs neapgaus, ir nepadovanos tamsos. Bet gerai pagalvojus, nežinia, kas geriau: ar spengianti, šalta, bajausmė šviesa, ar šilta, aksominė, blizganti ir minkšta tamsa. Bet teks rizikuoti ir pasitikėti skausmu. Tegul pasiima visą, kas man liko, be to, ką tu išsinešei.
Aš neberakinu durų. Nes bijau. Bijau, kad negalėsiu pabėgti iš kambario pilno tavo šnabždesio. Bijau, kad kai jas užrakinsiu, nebegalėsi ateiti tu. Arba skausmas.