Dovilė Remeikaitė
Šiandien pabudau. Sutraškėjo keliai, girgždėjo stuburas, o sustingę pečių raumenys dilgčiojo kaip medūzų sugelti. Širdis plakė tyliai ir sunkiai, liežuvis buvo suveltas, o ausys pačios sau grojo muziką. Ir vis tiek, šiandien pabudau.
Pamačiau save iš metro atstumo, bet pamačiau aiškų blankumą. Pilką odą, suvytusią, kaip prieš metus po kriaukle pariedėjusi bulvė. Akis tuščias, tokias tuščias, kokias mačiau tik kartą, ir po sekundės pamiršau. Kaulėtus pirštus, šaltus ir virpančius, drėgnus kaip žuvies. Tokio delno paspausti nenorėčiau, po to visą dieną nenusiplaučiau šleikštulio. Save pamačiau – silpnumą, apipelijusią dvasią. Gatve ėjau, suderindama žingsnį su kiekvienu praeiviu. Kad mechanizmas dirbtų sklandžiai, visi varžtai turi suktis kaip pridera. Ir aš sukuosi, sukuosi, sukuosi. Pamažu ir tiksliai. Kaip ta gyvatėlė, link kąsnio šliaužianti. Link kavos puodelio, kuris kūną sustato į vietas, link cigaretės, kuri nuramina protą, link išganingųjų 50 gramų, kurie užbaigia darbą. Ir galiu eit toliau, tikslingai kaip alavinis kareivėlis – tereikia prisisukti. Ir taip nuolatos, dar nesibaigus vienai dienai prasideda kita. Mėnuliui neužgesus jau saulė pakyla, baltus marškinius keičia kiaušinio lukšto baltumo, o vėliau kreidos. O pėdkelnės juodos kaip smala, slepia kapiliarus ir užglosto sudžiūvusio apelsino žievelės užuomazgas ant šlaunų.
Dienų skaičiuoti neverta. Kaip neverta skaičiuoti pravažiavusių troleibusų, nukritusių lapų ar perskaitytų laikraščių numerių. Skaičiavimas jau nieko nepakeis, o rezultatas tik išgąsdins ir dar vienas prakaito lašelis nuriedės smilkiniu. Gerdama karčią espresso gailiuosi dėl to, ko nepadariau vakar. Arba padariau, ir gailiuosi dar stipriau. O prisidegdama eilinę cigaretę bandau sutramdyti nuo baimės pasiutlige užsikrėtusias mintis. Kas bus rytoj? Ar aš suspėsiu? O jeigu aš nesugebėsiu? Ar jis ir vėl ateis? Ar prievolės nepasmaugs? O dujinę ar išjungiau???
Tai vienintelės minutės, kada mąstau. Vėliau mąstyti nebelieka laiko. Mintis pakeičia klaviatūros barbenimas, tušinuko įdrėskimai ant popieriaus, laikrodžio tiksėjimas ir lipnūs lapeliai. Viską visuomet kontroliuoja lipnūs lapeliai.
Bet valgyti juk reikia. Taip dažnas bando save pateisint, tik motyvai būna skirtingi. O kuris atvejis mano, dar nežinau, nes savianalizėm neužsiimu. Tik žygiuoju. Iš ryto į vakarą, iš pirmadienio į penktadienį, šeštsekmadienis dažniausiai praeina lovoj, su trumpom išvykom į virtuvę, tualetą ir balkoną. Pavalgyt, atsikratyt to, kas prieš tai buvo maistas, parūkyt. Pavalgyt, atsikratyt, parūkyt. Pavalgatsikratrūkyt. O sekmadienio vakarai – rūbų dėlionės metas. Nors dėlioju tik vardus, išpaišytus ant etikečių. Kad Marija iš rinkodaros nusprogtų. Ir galėtų siurbdama kavą spėliot kiek. Daug, Marija, daugiau nei tu kada nors turėjai. Ir ribos tarp laiko išsitrina. Tik Naujus metus svarbu atšvęsti, nes kitaip visi galvos, kad aš neįdomi. O jei galvoja visi – vadinasi, tiesa. Taip ir dėlioju save iš gabalų, išskrendančių iš žmonių nasrų. Ką pasakė Mantas, ką nutylėjo Magdalena, kaip pasižiūrėjo Ta Iš Mėsos Skyriaus. Jei galvoja visi – vadinasi, tiesa.
Bėgant nulūžo kulniukas. Įstrigo į nelemtas groteles prie prekybos centro. Nelemti stilettos. Laužai pėdas, vargini tinstančias kojas, slidinėji, klupinėji, niksteli….koją…ir…..
…šiandien pabudau. Sutraškėjo keliai, girgždėjo stuburas, o sustingę pečių raumenys dilgčiojo kaip medūzų sugelti. Širdis plakė tyliai ir sunkiai, liežuvis buvo suveltas, o ausys pačios sau grojo muziką. Ir vis tiek, šiandien pabudau.
Ir kaip mažas elnias, drebančiom kojom, vėl pradėjau mokytis vaikščioti. Mokytis kvėpuot, mokytis valgyt išjungus televizorių, mokytis išlįsti į dienos šviesą neaptepliotu veidu, mokytis suprasti, kodėl skauda galvą, dar prieš išsilukštenant Ibupromą, mokytis juoktis be iš anksto paruošto Chii Chiiii…. Išmokti tai, ką netyčia pamiršau. Foeri, ir aš jaučiau kaip sunkiai mano kaulai tempė visus gyvenimus, kurių aš negyvenau.