Evelina G.
Pasaulyje egzistuoja daug durų, tiek pat, kiek ir žmonių. Skiriasi tik jų rankenos. Kiekvienas iš mūsų rūpinasi savo durim: puošia visokių formų kilimėliais, paauksuotais skaičiais, kurie turėtų nešti sėkmę ir šventiniais, nenatūralumu kvepiančiais vainikais.
Neseniai persikrausčiau į daugiabutį namą, kuriame iki šiol nepažįstu savo kaimynų. O juk būtent su jais man teks dalintis šio didžiulio namo rankena, kartu valyti laiptinę ir šaltame rūsyje rinktis į bendruomenės susirinkimus. Nepaisant savo nuoširdžios veidmainystės, visada jiems padedu. Pavyzdžiui, vakar vienas neklaužada iš gretimo buto paprašė pakelti nesuprantamą skaičių kvadratu, tuo tarpu kitas, pagroti jo svečiams iš pageltusių natų. Sunku patikėti, bet už tai neprašau jų iškepti man pyragą, pavaišinti arbata, užkalbinti prie durų ar tiesiog mandagiai pasisveikinti. Tik retkarčiais, primindama jiems savo gerus darbus, prašau išvalyti bendrų durų stiklą. Girdžiu vien tuščius ir neapgalvotus pažadus, lyg visi iki vieno būtų susukti į didžiulį melagingą pranešimą: „Tai tik bendros durys, saugančios mus nuo ugnies ir stipraus vėjo, o ne bendros bėdos, jungiančios mus į dirbančią šeimą.“
Jokiu būdu nepagalvokite, jog visi mano kaimynai savanaudžiai ir piktavaliai. Pats mieliausias žmogus šiame gyvačių lizde yra senasis durininkas. Iki šiol nesužinojau jo vardo, tačiau tokių durininko rankų niekada neužmirščiau: jo ilgi pirštai lyg seno ąžuolo šakos, o randai ant jų primena įsisenėjusias raktų žymes. Jos nėra išskirtinės, bet tikrai nepakartojamos. Negaliu net įsivaizduoti, kiek kartų per dieną jam tenka nusišypsoti, uždaryti duris, užkalbinti nuliūdusį vaiką ar išklausyti senos našlės orų prognozę. O kas durininkui atidarys šias metalines duris, primenančias kalėjimo grotas? Kas pasidomės jo sveikata ir anūkais? Žinau tik vieną dalyką – kai užaugsiu, nebūsiu nei gydytoja, nei teisėja, tačiau visada liksiu šio senuko kaimyne ir mes kartu valysime tą patį sudaužytą durų stiklą.
Šiame pasaulyje yra daug durų, galbūt daugiau nei žmonių. Nesvarbu, kur ir su kuo gyvename, tačiau verta išlikti kilniais šeimininkais ir geraširdžiais kaimynais, nes kasdien, švelniu rankos mostelėjimu, visi mes dalinamės bendra durų rankena.