Otilija
Sėdėjau šiandien su savo promočiute, ir užklausė ji, ar megzti aš besugebanti. Susigėdau mažumėlę: kažkada seniai seniai, mokykloj dar, lyg ir buvo darbų pamokos, o ir virbalus rankose, atrodo, laikiau, bet ne, močiut, nemoku. Tai kokia tu mergina, piktinosi ji, koks vyras tave į žmonas ims, nei paklodėms kraštų neišgražinsi, nei vaikams kojinyčių nenumegsi – su tokia motina kojas žiemą nušals. Aš kitų dalykų sugebu, močiut, burbėjau po nosimi. O su kojinytėmis ir paklodėmis ne bėda šiais laikais – parduotuvių lentynos lūžta, rinkis kokias užsigeidus. Ir parūpo jai, o ką aš ilgais žiemos vakarais veikiu, jei ne mezgimais, siuvinėjimais ir nėrimais užsiimu. Galvojau galvojau, bet jokio gražaus atsakymo neradau. Mokaus, savaime suprantama, gaminu (ir paskui kemšu) maistą, paskaitau, nosį miestan iškišu, su draugais susitinku… Bet neretai (net per daug neretai, ir net tuo metu, kai atlieku prieš tai išvardintus veiksmus) sėdžiu lovoj po užpakaliu sunėrus kojas ir naršau interneto platybėse: juk noriu žinoti viską, net kiek biustą kuri Lietuvos žvaigždė pasididino, su kuo draugauja feisbuko draugė Marytė ar kiek laikų surinko man vakar į galvą šovusi ir viešai paskleista mintis. Nesukau močiutei galvos bandymais paaiškinti, ką aš su tuo jai taip bjauriai atrodančiu aparatu veikiu, nes akimirksniu pasijutau tuščia tarsi išbyrėjusi aguona.
Mano susimąstymą pertraukė apie savo egzistenciją priminęs ir gaidžio balsu užgiedojęs telefonas, tūnojęs kišenėje. Atsakinėjau į draugo žinutę, o močiutė tyliai stebėjo mano mikliai klaviatūra lakstančius pirštus. Man baigus, tarsi užhipnotizuota įsmeigė žvilgsnį į niekur ir kurį laiką mintyse klaidžiojo jai vienai težinomais prisiminimų takais. Galiausiai pakėlė savo rankas viršun ir giliai atsidususi ėmė vardinti: šitas pirštas jau negyvas, nebevaldau, šitas irgi, šitą dar vos vos judinu, su šiuo visiškai nesutariam, šitas mano gerasis, o šitas irgi nereaguoja… O, kokia aš netikus, nieko verta, skundėsi ji, nieko nebegaliu daryti, nebesugraibau, o taip norėčiau dar ką nors numegzti. Žinai, visai gerai man išeidavo, buvau tavo tetai liemenę su susikibusiom mergytėm numezgusi, dėdei – su traktoriukais, sakė dabar savo lėliukui velka, o man taip gera – kai išeisiu, prisimins.
Jos besiklausant ir mano žvilgsnis į savą ranką nukrypo. Tarsi svetimą kūno dalį pasidėjau ją prieš save ir išskleidžiau pirštus. Tai aš netikelė. Tai manieji pirštai nieko verti, močiute. Jie nemezga kojinyčių, nešildo vaikų kojyčių žiemą, nepuošia guolio nėriniais. Jie gali pasiekti visą įmanomą informaciją, bet nesugeba suvaldyti dviejų plonyčių virbaliukų.
Viskas. Kitais metais pasižadu sau ne svorį mesti, ne mašiną pirkti ir net ne pagaliau plaukus raudonai nusidažyti. Kitais metais aš išmoksiu megzti.
Ir ištrinsiu po velniais tą feisbuką, nes kitaip savų vaikų kojytes svetimų pirštų šiluma šildys.