Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Lašelis

Greta Sirvidaitė

Niekaip nepavyksta išmesti iš galvos to vaizdo. Idealaus apvalumo vandens lašelis kabo ore, o po juo lygus ir ramus vandens gabalėlis. Dominuoja paslaptingai mėlynas, smaragdinis spalvų koloritas. Tai vaizdas, kuris ištrina man iš atminties laiką, matmenis, datas ir skaičius. Įdomiausia tai, kad pasąmonė numato, kas bus toliau. Mažas, skaidrus vandens apskritimas sekundę, ar net trumpiau, leisis žemyn. Jo forma išsikreips (galbūt jis bijo) vos tik pasieks vandens paviršių, o jį pasiekus, pliumptelės į paslaptingą ir dar jam nepažįstamą pasaulį. Keletą akimirkų lašelis dar egzistuos. Jis dar iškils į paviršių įkvėpti oro, bet tai bus paskutinis kartas, nes po to jo nebeliks. Jis nenorės su tuo susitaikyti. Dar kurį laiką drebins ir maištaus – dr ums ramybę. Nuo tos vietos, kur baigsis vienalytis lašelio egzistavimas, sklis didelės bangos: viena, antra, trečia, tačiau jos aprims ir vėl įsivyraus ramybė. 

Gal tai buvo ne koks paprastas vandens lašelis, o kenčiančio žmogaus ašara? Jei taip, tai kodėl kažkieno sielvartas pakibo ore ir kodėl viskas taip dramatiškai pasibaigė mano mintyse?

Šie klausimai mane labai troškino. Įsipyliau į stiklinę gėlo vandens ir pravėręs burną laukiau, kol iš stiklinės išbėgs gaivinanti vandens srovė. Ji priminė sukibusių lašų grandinėlę (iš geometrinių figūrų labiausiai primenanti stačiakampį), kuri leidosi mano gomuriu žemyn, kad pasiektų troškulio židinį. Kai vanduo mane atgaivino, pasijutau daug geriau, tačiau galvoje kirbėjo gan keistos mintys.

Atsakyti į klausimus nepajėgiau, tik supratau, kad vanduo ir laikas pats savaime neturi apčiuopiamos formos, neturi ir negali turėti jokio pavidalo. Tik mes, žmonės, jiems sukūrėme tam tikrus rėmus, konkrečią ir apibrėžtą formą. Laikui priskyrėme sekundes, minutes, valandas, paras, savaites, mėnesius, metus, šimtmečius, epochas. Vandeniui – mililitrus, litrus ir kitus matavimo vienetus. Mes instinktyviai norime tikslumo, kažkokio logiško paaiškinimo apie tai, ką matome ir ką jaučiame. Kas keisčiausia, kad mes lyg ir suvokiame, kad laiko tėkmės neįmanoma sustabdyti, tačiau vis tą bandome padaryti tam tikrais savo poelgiais. Fotografuojame pirmuosius vaiko žingsnius, įamžiname svaiginančias kelionių akimirkas, svarbius gyvenimo įvykius: gimimą, krikštą, vedybas ir net mirties patalą. Mes bijome prarasti laiką, pamiršti, tai kas buvo nueitame laiko kelyje, todėl išradome aparatus, kurie sustabdytų akimirkas. Nuotraukos to puikiausias atspindys. Deja, neišradome nieko, kas mūsų fizinį kūną perkeltų į praeitį, nors bandymų būtą nemažai. Viena vertus, būtų nuostabus nuotykis, jei tarkim laikas tave drėbteltų į Egiptą, kai jį valdė faraonai arba atsidurtum Leonardo da Vinčio dirbtuvėse tuo metu, kai jis tapė paslaptingiausias ir mįslingiausias Monos Lizos akis pasaulyje. Antra vertus, negalima du kartus bristi į tą pačią upę. Visa tai jau įvyko ir nevalia keisti istorijos.

Akis nervingai tvinkčiojo ir šiek tiek niežėjo odą po ja. Į ritinio formos dubenėli pripyliau vandens. Jo šone buvo išgramdyti skaitliukai, todėl tiksliai žinojau, kiek jo buvo inde. Rankomis pasisėmiau vandens ir šliukštelėjau sau į veidą. Vanduo buvo šaltas, net ledinis, bet tvinkčiojimas ir niežėjimas liovėsi.

Kruopščiai nusišluosčiau veidą rankšluosčiu, tačiau maži vandens lašiukai liko prikibę prie mano blakstienų. Prieš išpilant vandenį į kriauklę, pažvelgiau į jį. Išsigandau. Kažkokia moteris su giliom raukšlėm ant kaktos bei ant skruostų žiūrėjo į mane. Kokia ji negraži, pamaniau. Tik po kiek laiko susivokiau, kad tai aš. Nuliūdau ir apėmė didžiulė laiko baimė. Mintyse staiga pradėjo sukiotis daugelį kartų per televizorių matyti vaizdai apie įvairiausius losjonus ir kremus, kurie išlygina odą, raukšles, panaikina pigmentines dėmes ir sustabdo senėjimo procesą. Ak, kaip reikėtų tokio jaunystės eleksyro...
Deja, tai klaidingos iliuzijos, nes nieko panašaus neįvyks. Na, gal šiek tiek atrodysiu pajaunėjusi, bet senatvės neišvengsiu ir niekas jos neišvengs. Juokinga ir net kraupu žiūrėti, kaip žmonės bando sustabdyti laiką. Nemažai moterų (vyrai taip pat neatsilieka) šiais laikais ryžtasi palįsti po skalpeliu tam, kad surastų po raukšlėmis paslėptą jaunystę. Ech, kam kovoti su gamta, juk senatvė nėra tokia baisi. Atvirkščiai, ji labai graži. Raukšlės, kurių taip dauguma bijo, asocijuojasi su didele patirtimi ir išmintimi, o senas žmogaus veidas toks gražus ir toks išraiškingas. Jame atsispindi visas žmogaus gyvenimas, visas Žemėje patirtas ir praleistas jo laikas, tad kam jį stabdyti, beviltiškai laužiant laikrodžio rodykles?

Jei vis dėlto nori išlikti jaunas ir nukeliauti į ateitį, tai verčiau užsišaldyk šimtmečiui lede. Prieš tai pasiryžk palaidoti visą tave supantį pasaulį: draugus, pažįstamus, tėvus ir mylimuosius, nes kažin, ar juos berasi po šimto metų. Pasiruošk netikėtumams, jei tarkim ledo kristalai, sukaustę tavo kūną, taip lengvai neatitirps ir neišsigąsk, jei širdis liks šalta ir bejausmė. Galbūt tau pasiseks, jei po tiek laiko žmonių nebeliks ir Žemę valdys robotai, tada nebus ko baimintis, nes jie irgi neturi širdies.

Nuleidau galvą, padėjau rankas toliau ant stalo, kuris stovėjo prie pat lango, ir užmerkiau akis. Norėjau bent sapnais nukeliauti, kur nors toli toli. Tačiau mano miegą pertraukė tūkstančiai lašiukų krentančių žemėn. Jie beldė į duris, į langus ir kvietė mane išeiti laukan. Mylėjau lietų, tad nieko nelaukusi puoliau pro duris. Supratau, kad jis taip pat mylėjo mane. Maži lašiukai atsargiai, bet grakščiai leidosi ant mano nosies, skruostų, akių ir viso mano kūno. Pakėliau rankas į viršų, pravėriau burną ir gaudžiau liežuviu mažus, apvalius lašiukus. Jie taškėsi mano burnoje ir ant veido. Jausmas buvo nuostabus. Maudžiausi bespalvėje lašiukų karalystėje. Lingavau ir krypavau į šalis. Apėmė nuostabus ekstazės jausmas. Nurijusi sūrų lietaus gurkšnį tarsi pabudau iš nuostabaus sapno ir susivokiau, kokia aš šią akimirką laiminga. Ak, kaip gerai, kad laikas neturi galios sustabdyti lašiukų ir jie gali laisvai kristi ant manęs bei bučiuoti tuos, kuriuos myli. 

Informacija apie esė konkursą „Ištrauk mane iš stalčiaus“ čia.

esė, esė konkursas, ištrauk mane iš stalčiaus, kitos knygos, laikas.lt

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai