Gabija Vyšniauskaitė
Kažkaip keistai jaučiuosi. Na, kitaip sakant, katiniška nuojauta. Be galo stipri katiniška nuojauta, vedanti mane prie namų. Ką tai galėtų reikšti?
Bet aš jau nieko nesuprasdamas tupiu prie baltų namo durų. Nežinau, kas man darosi, bet būtinai turiu būti prie tų durų. BŪTINAI.
Hmm… Ar taip gali būti? Šiandien – kažkas kitaip? Neeee… Tikrai ne.
Bandydamas apgauti save, sprunku po medžiu. Mane sugriebia šeimininkės rankos ir įneša į kambarį. Nuo lemties nepabėgsi. Net jei ta lemtis tau duoda valgyt…
Ir tada… tada išgirdau balsą. JOS balsą. Mano vienintelės balsą. Tos, kurią mylėjau šešerius metus… Tos, kuri mane mylėjo. Tikriausiai mylėjo…
Ir štai ji čia! Pasiilgta. Kaip aš jos laukdavau! Ilgai laukiau. Pagaliau…
Bet kažkas ne taip… Nepadeda nei jos prisilietimas, nei švelnūs žodžiai. Negaliu patikėt, kad išduodu ją ir bėgu pas naująją… Išduodu savo šeimininkę ir bėgu pas kitą… Absurdiška, bet aš tai padariau. 6 metus gyveni su žmogumi, kuris tave palieka, ir nesirodo metus. O vėliau… Kas vėliau? Pamatęs ją, sutrikau. Nežinojau, murkti ar drėksti, bėgti ar likti.
Aš nežinau, ar turiu tą vienintelę… Turiu namus… Taip, turiu. Bet ar turiu šeimininkę? Kas žino…
***
Senoji šeimininkė, po metų pertraukos aplankiusi mus, pabuvojo kelias valandas ir išvažiavo. O aš vis dar slepiuosi.
***
Senokai rašiau. Senokai ir mąsčiau. Prasti reikalai – kitaip nepasakysi. Labai prasti.
Taigi… Bėdos nuo pradžių:
1. Pati didžiausia ir nemaloniausia. Sveria apie 40 kg, turi 4 kojas ir didžiulę nosį. Kas? Basetas…
Kas dėl to kaltas? Aišku, kad šeimininkai.
2. Ne tokia didelė (tik 1 kg) bėdelė. Baigėsi mano mylimiausias maistukas. Tas dramblys (gerai, gerai, basetas) padėjo… Dabar turiu tenkintis kažkuo iš prekybos centro… Nesakau, kad blogai, bet aš protestuoju (ar jūs po pietų 5 žvaigždučių restorane grįžtumėt į Macdonald‘s? Taigi, dabar mane supratote.)
Kas kaltas? Šeimininkai… Negalėjo paimt viso 15 kg krepšio?..
3. Šį rytą pavogiau šeimininkės sumuštinį. Nunešiau dešrą, vėliau ir sūrį. Palikau batoną – tegul džiaugiasi.
Kas kaltas? Šuo. Tai jį išvedė pasivaikščiot, kol vykdžiau protesto akciją.
4. Kad manęs nenervintų su „Naa, katine! Au, au! Nori pažaist? Nori? Nori? Neeeee? Au, au!“, užsilipu ant šaldytuvo. Kvaili šeimininkai ten pridėję visokių krentančių daiktų…
Kas kaltas? Šeimininkai… O gal šuo, kad mane privertė užsilipt?
5. Vėl prasidėjo maisto stygius. Ką tik. Ilganosis (dramblys) VĖL suėdė mano maistą. Susirado paslėptą dubenėlį.
Manau, kas kaltas, net nereikia aiškint.
6. O čia – blogiausia. Mane kaltina dėl visko. Visko!!! Čia turbūt didžiausia problema. Prie jos dar prisideda sulankstytas piešinys, sudaužytas stiklinis angeliukas, pūkais apšiltintas šaldytuvas ir panašiai.
Nors, iš kitos pusės pažvelgus, būkim optimistais. Vietoj neskanaus maisto gaunu dešros ir sūrio, niekas nepyksta, jeigu trinkteliu šuniui per nosį.
Ką su šuniu darysiu, dar nenusprendžiau. Jis visai šiltas, turbūt teks susidraugaut.
***
Šiandien peržiūrėjau tavo nuotraukas. Koks tu buvai gražus! Nesu mačiusi kito katino, tokio kaip tu. Neteko sutikti tokio išdidaus pasipūtėlio, tokio medžiotojo!
O vis dėl to tu turėjai gerą širdį – jei taip galima sakyti apie katiną. Buvai mūsų vienintelis pūkų kamuoliukas, šildantis žiemą, murkiantis prie kojų… Taip, buvai nuostabus katinas.
Pamačiau tave, kai man buvo šešeri ar septyneri… Tuomet buvai tik mažas pilkas kačiukas, o vėliau tapai mano Katinu. Išdidžiu ir žinančiu savo vertę – bet kas tavęs negalėjo paliesti. Kartais primindavai šunį – ištikimai sekdavai, kai eidavau pas drauges, atbėgdavai supratęs, kad einu tau pirkti pieno. Pasiilgstu to… Joks kitas katinas taip nedarys – nes net nežino, jog man to reikia… O tu žinojai. Dabar, netgi turėdama daug gyvūnų, nejaučiu pilnatvės. Nes nėra tavęs, mano drauge.
Murkdavai nuolat, bet aš vis prašydavau dar ir dar… Prieš išeidamas taip pat murkei. Iš kur galėjau žinoti, kad paskutinį kartą?
Tikėjaus, kad visą laiką būsi su manimi. Deja…
Aš atidariau duris. Paskutinį kartą – tau, mano drauge…