Dovilė Raustytė
Šis sekmadienis kai kuriems lietuviams nesibaigs uždegus žvakutę Sausio 13-osios minėjime. Būtent šią dieną pasauliui bus pristatyta serialo „Girls“ antrojo sezono pirmoji serija. Jei tokio dar negirdėjote, neišsigąskite pavadinimo, o jei jau taip atsitiko, nustumkite savo stereotipinį žinojimą „apie viską“ ir pažiūrėkite bent vieną epizodą, nepajusite, kaip įsijungsite dar vieną.
Tai pasakojimas apie keturias jaunas niujorkietes. Kažką primena ar ne? Nuo „Sekso ir miesto“ šis serialas skiriasi tuo, kad Manheteno glamūrui veikėjos neturi pinigų, vaikinai nėra tokie turtingi ir gražūs, o svoris nuo mėgiamo maisto neauga taip lėtai, kaip rodo per filmus… Esmę turėjote pagauti.
Plačiau apie serialą jau rašėme (skaityti – čia), šį kartą naujojo sezono startavimo proga – trumpai apie „Girls“ kūrėją ir pagrindinę veikėją, jau spėjusią pelnyti hipsterių ikonos vardą, 26-erių Lena Duhnam.
Ji užaugo menininkų šeimoje, Soho rajone, ir įkvėpta aplinkos jau mokykloje pradėjo rašyti ir vaidinti.
Mokydamasi kūrybinio rašymo universitete, sugalvojo tapti poete, kaip kai kurie jos tėvų draugai, tačiau po mažu jos užrašai virto pjesėmis, o šios scenarijais, nes „norisi, kad tai kas parašyta, būtų suvaidinta“. Studijuodama pastatė tris trumpo metro filmus. Jos vardas atsiplėšė nuo kitų filmus kuriančių studentų po filmo „Tiny Furniture“ pasirodymo 2010 m. „Tai juosta apie mane, panašiai, kaip ir „Girls“, – sako Lena. Po dvejų metų įvyko „Girls“ debiutas, padėjęs merginai pirmą kartą pereiti raudonuoju kilimu, nesvarbu, kad pirmyn ir atgal tuščiomis rankomis… Po pusmečio išleidžiama jos knyga apie jaunos merginos gyvenimą Niujorke, meilę ir, žinoma, seksą. Na, ir labai dėsningai – po poros mėnesių gerbėjai sulaukia antrojo merginų pavydo, intrigų, mados naujienų, lytinio gyvenimo klystkelių ir linksmų vakarėlių prisodrinto sezono.
Lena su mama Indijoje
Taip, augusi dailininko ir fotografės šeimoje, universitete pasinėrusi į eksperimentinį kiną Lena savo nominuota penkioms „Emmy“ TV šou komedija tikėtina nustebino ne vieną ją ar jos kūrybą pažinojusį žmogų. Tačiau „Girls“ tikrai nėra tos 30 min., per kurias galima tik juoktis iš su paauglyste atsisveikinusių panų, jų intrigų, sekso nuotykių ir pan. „Mano personažas seriale yra kartos balsas, aš pati esu kartos balsas ir „Girls“ yra kartos balsas“, – viename interviu prasitarė režisierė/scenarijaus autorė/aktorė. Ji priduria, kad jei „Seksas ir miestas“ leido žiūrėti ir svajoti, „Girls“ priverčia išsigąsti: „Iš kur jie žino, kad aš taip darau.“ Serialo scenarijų, personažų charakterius Lena kūrė, naudodamasi ydomis, kompleksais, impulsyviais jauno žmogaus poelgiais, kuriuos vėliau gėda prisiminti, o papasakoti „sugedusio telefono“ principu jie dar ilgai neleidžia ramiai gyventi, sugriauna reputaciją, o gal tiesiog parodo, koks tu esi iš tikro. „Nereikia būti kale, kad susipyktum su geriausia drauge, piktoji veikėja seriale apie moterų draugystę tikrai nebūtina, visos turime jai būdingų bruožų“, – toliau komentuoja Lena.
Serialo pagrindinė herojė nenaudoja makiažo, nesigėdija savo antsvorio, gyvena iš tėvų, turi niekam tikusi vaikiną-meilužį, kartais tyčia, o kartais dėl to, kad kitaip neišeina, elgiasi egoistiškai su savo draugėmis, apsijuokia prieš darbdavį ir t. t. Reikėjo labai pasistengti, kad tokios veikėjos nepamėgtų žiūrovai. Čia dar sužaidė puiki vaidyba, visomis kalbomis, ko gero, gerai skambantis sąmojis, Lenos charizma ir turime žvaigždę. Beje, labai pelnytai. Ir belieka tik džiaugtis, kai paauglės žaidžia „noriu būti panaši į Leną“, o ne mėgdžioja saldžiabalses pop scenos viešnias.