Be beretės, gilių kūrybinių kančių ir kiaurų kišenių: pokalbis su tapytoja K. Ališauskaite (foto)

Eglė Kirliauskaitė
Laikas.lt

Ji jauna, talentinga, turinti tikslą ir tvirtai jo siekianti. Iš pirmo žvilgsnio vargiai pasakytum, jog ši žavi šviesiaplaukė kasdien čiumpa teptuką, dažus ir stoja prie molberto realizuoti savo kūrybinių idėjų. „Šiuolaikinio dailininko portretas nebūtinai atitinka gerokai romantizuotą, giliai kenčiančio, su nutįsusiu megztiniu vaikštančio ir galo su galu nesudurianačio menininko stereotipą“, – šypsosi tapytoja Kristina Ališauskaitė. Jūsų dėmėsiui – pokalbis apie tapybą, nūdienos menininkų realybę ir beretės sindromą.

Ko sieki savo kūryba? Kokią žinią stengiesi perteikti žiūrovui?

Savo kūryboje siekiu perteikti specifines žmogaus jausenas. Nagrinėdama susvetimėjimo reiškinius, vaizduoju tam tikrose situacijose užstrigusius/sustingusius personažus. Noriu, kad žiūrovas indentifikuotų save vaizduojamose situacijose bei mintyse galėtų jas transformuoti, sukurti galimą tęsinį – tarsi žvelgtų į save iš šalies.

Kaip, bėgant metams, keitėsi tavo darbai?

Manau, jog jie vis dar keičiasi. Tai – nuolatinis procesas, kuriam įtakos turi laikas, atradimai, aplinka, požiūris, emocijos ar netgi sapnai.

Ar daug bohemos tavo gyvenime? Juk daug kas dailininkus gretina būtent su tokiu gyvenimo būdu...


Šiandienos kūrėjo portretas smarkiai nutolęs nuo plačiojoje visuomenėje vis dar gajaus romantizuoto, kančių ir aistrų sūkūryje besiblaškančio, galo su galu nesuduriančio menininko paveikslo. Jauni menininkai dažniausiai atsakingi, darbštūs ir daug iš savęs reikalaujantys.

BE PAVADINIMO. Drobė. Aliejus. 120X100. 2012

Tai ne visi tikri menininkai yra lengvai „nučiuožę“, vaikšto su nutįsusiais megztiniais ir gyvena ant skurdo ribos?

Tai vadinu beretės sindromu. Yra tipas žmonių, kurie nori būti tuo, kuo nėra. Manau, žmonėms to reikia, to „kažko kitokio“. Mes visi „kažkokie kitokie“ savaip. Apie tokius menininkus galiu pasakyti tiek: jei tai natūralu ir eina iš vidaus (tai dažniausia matoma), tai labai gerai.

Kaip atrodo tavo diena? Juk turbūt nesikeli, sakykime, 8 valandą ryto ir netapai iki 17 valandos?

Tiesą pasakius, keliuosi 7 valandą ryto. Diena prasideda  įprastai: išgeriu puodelį kavos, peržiūriu naujienas, patikrinu paštą, palendu po dušu.. Po visų įprastų ritualų prasideda pasiruošimas darbui: skaitau, renku informaciją, tapau, darausi eskizus – dažniausiai tai trunka iki 17 val. (juokiasi). Žinoma, mano grafikas visiškai laisvas: kada noriu, tada galiu eiti pasivaiksčioti, susitikti su draugais, aplankyti parodas ar prekybos centrus.

Kaip sugalvojai eiti šiuo keliu? Atsikėlei vieną rytą ir nusprendei būti tapytoja?

Būdama šešerių pajutau ryšį su dažais (to net negalėčiau paaiškinti, tiesiog man tai buvo ypatinga ir labai svarbu). Negalėdavau atitraukti akių, kai matydavau tapantį, piešiantį žmogų. Labai branginau dažus,tuo metu – guašą ir akvarelę. Įstojus mokytis į menų gimnaziją, jau būdama 6-oje klasėje, žinojau, kad būsiu tapytoja.

NEKLAUSK VIII. Drobė. Aliejus. 40X50. 2012

Prieš stodama į VDA turėjai minčių apie sėkmingą tapytojos karjerą ar tiesiog norėjai įdomių studijų?

Neturėjau visiškai jokių minčių, kas bus po to. Tiesiog norėjau studijuoti tapybą, bet pastangos ir didelis darbas buvo ne veltui. Daug iš savęs reikalavau, daug ir tikiuosi.

Nejautei spaudimo iš aplinkinių, kad iš dailė – ne profesija, iš to nepragyvensi?

Visi jau buvo susitaikę, kaip ir nekilo didelių bėdų. Artimieji, žinoma, anksčiau jau rūpinosi, kaip čia bus, bet, matyt, mokėjau įtikinti.

Ar lengva jauniems dailininkams įsitvirtinti meno pasaulyje?

Pastaruoju metu meno rinka gyvėja, o šią vasarą jau trečią kartą vykstanti „Tarptautinė Vilniaus meno mugė“ veikia kaip nemenkas jos katalizatorius. Taigi, ir menininkų situacija gerėja. Jaunojo kūrėjo įsitvirtinimas meno pasaulyje daug paprastesnis, kai jį ima globoti galerija. Žinoma, yra ir savivadyba užsiiminėjančių menininkų, tačiau tam reikia dar vieno talento, tad sėkmės istorijų tarp jų nedaug.

THE ROOM. Drobė. Aliejus. 160 X110. 2012

Kaip veikia, vadinkime, dailės verslo aparatas? Na, nupiešiau visai neblogą paveikslų seriją... Ką daryti toliau?

Galiu papasakoti, kaip šis aparatas veikia mano atveju. Dirbu su jaunus tapytojus reprezentuojančia Mobilia Galerija Gaidys, tad mano darbas yra tapyti. Kaip mano kūryba pasieks žiūrovą – galerijos  rūpestis. Ši galerija unikali tuo jog kiekvieno menininko darbus eksponuoja vis kitoje erdvėje, labiausiai išryškinančioje jo kūrybą. Šį pavasarį bus surengta ir mano personalinė paroda, kurioje bus pristatytas naujausių darbų ciklas.

Turi autoritetus, kuriais žaviesi?

Gerhard Richter tiesiog nepakartojamas. Yra ir nemažai kitų autorių, kurie labai mane žavi.

Ar prieš pradedant gyventi iš savo kūrybos buvo tokių periodų, kai teko padirbėti ir ne tokių mielų širdžiai darbų?

Žinoma, teko, bet turėjau rinktis, ką toliau noriu daryti. Manau, pasirinkau teisingai.

NEKLAUSK IV. Drobė. Aliejus. 40x60, 2011

Kas dažniausiai įsigyja tavo paveikslus?

Pasak mano agentės, kiekvienas menininkas turi savo auditoriją. Mano paveikslus dažniausiai įsigyja jaunos, ambicingos, karjeroje daug pasiekusios moterys. Kodėl taip yra, paaiškinti negalėčiau.

Nebūna gaila atsisveikinti su savo darbais?

Iki šiol neturėjau tokios bėdos, bet šiuo metu prie vieno darbo esu ypatingai prisirišusi.

Ar Lietuvoje galima išgyventi iš dailės?

Viskas įmanoma, kai tiki tuo, ką darai, ir turi tikslą – mane dabartinė situacija tenkina.

VIRGIN. Drobė.  Aliejus. 110X90, 2012

dailė, gelerija Gaidys, Kristina Ališauskaitė, Tapytoja

Naujausi komentarai
berete
2013-01-20, 23:51
labai patinka jos darbai, ne visi, bet idomiu tikrai atsiranda ;)
Julius
2013-01-19, 14:09
Aš ne moteris karjeristė, bet tavo paveikslą tikrai isigyčiau. Super Kristina!
jurga
2013-01-17, 18:12
Sveikinu, pagaliau darai tai ką geriausiai sugebi, Šaunuolė
2013-01-17, 13:57
Labai tavimi didžiuojuosi ir laukiu personalinės parodos :)
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai