Šią vasarą, jau penkti metai iš eilės, jauni, smalsūs, patriotiškai nusiteikę ir vieningų tikslų vedini jauni žmonės dalyvavo Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) surengtoje ekspedicijoje „Misija Sibiras ‘10“.

Daugiau nei dvi savaites trukusios ekspedicijos misija buvo sutvarkyti Rusijos Sverdlovsko srityje esančias lietuvių tremtinių kapavietes, aplankyti tremties vietas bei susitikti su vis dar Sibire gyvenančiais tautiečiais.

Svarbu pastebėti šių metų projekto brandos ir populiarumo aspektą. Kitaip nei praėjusių ekspedicijų metu, šįkart nebuvo specialiai kviestų žinomų žmonių, o paraiškas dalyvauti ekspedicijoje atsiuntė daugiau nei 1,2 tūkstančiai norinčių, tačiau į ekspediciją leidosi tik dvidešimt kruopščiai atrinktų žmonių.

Pakalbinome tris šių metų „Misija Sibiras‘ 10“ dalyvius: Gintarę, Norbertą ir Robertą. Iki ekspedicijos šiuos tris žmones vienijo meilė tėvynei, dėmesys istorijai ir aistra žygiams. Dabar juos vienija dar ir bendra patirtis, kurią kiekvienas savaip priėmė ir asmeniškai išgyveno nelengvoje daug jėgų ir visapusiškos ištvermės pareikalavusioje ekspedicijoje Rusijos Sverdlovsko srities šešėlyje.

Ekspedicijos tikslas – patriotinis

Norbertas – būsimasis istorikas, jam ši ekspedicija, visų pirma, buvo vertinga dėl profesinio žinių ir patirties bagažo, patriotiškumo puoselėjimo ir, kaip pats neslepia: „...ne paskutinėje vietoje buvo ir tai, kad mėgstu žygius, ekspedicijas, gyvenimą gamtoje.“

Gintarė ekspedicijos nare tapo, kaip ji pati pasakoja – atsitiktinai, tiesiog užpildė paraiškos formą ir nelabai tikėdama, kad paklius, ją išsiuntė. Tačiau, nors ir tarp gausybės paraiškų, jos patriotizmas neliko nepastebėtas ekspedicijos organizatorių. „Gyvas istorijos lytėjimas man visada sukelia malonų šiurpą. Esu apžygiavusi didelę dalį Lietuvos, dainuoju lietuvių liaudies dainas ir tikrai neretai susiduriu su netradiciniais tautinės savimonės ugdymo būdais.“

Roberto pasakojimas, kaip jis pateko į atranką, siekia jo šeimos šaknis. „Taip jau susiklostė, kad buvo ištremta didelė dalis giminės. Prisimenu laidotuves, kai į Lietuvą grįžo prosenelių palaikai. Nors esu dar jaunas, tačiau prisimenu ir sausio tryliktosios įvykius. Visa tai giliai sukrėtė. Taip po truputį formavosi patriotiškumas...“.

Kas kiekvieną jūsų labiausiai paveikė šios ekspedicijos metu?

Robertas: Nesitikėjau, kad šiais laikais civilizuotoje valstybėje, miestelio su keliais tūkstančiais gyventojų kapinėse, pačiame jų vidury, būtų galima rasti numestus prie medžio, užverstus plastikiniais buteliais vaiko palaikus. Deja, mes tokį radinį radome. Tai šokiruoja. Nežinai net ką ir
galvoti...

Norbertas: Mane po ekspedicijos užplūdo keisti jausmai, patirtis: JUK TAI TIKRAI ĮVYKO! Nors visą laiką žinome apie tam tikrus istorijos įvykius, bet niekad iki galo jie netampa tavo dalimi, o po tokių vaizdų viskas susidėlioja daug aiškiau. Didžiulį įspūdį palikosusitikimas su vietos lietuviais, jų didžiavimasis mumis, išgyvenimo ir stiprybės pamokos buvo nepakartojamos.

Žinoma, susidūrimas su tenykšte gamta, jos ypatybėmis. Karštis, uodai, miškų platybės, žygis už tūkstančių km. nuo Lietuvos yra kažkas nerealaus.

Gintarė: Aš didžiavausi galimybe pamatyti tas pievas, kuriose buvo įsikūrę protėvių kaimai. Regis, ten žydi visa lietuviškų augalų knyga. Nepakartojamas jausmas, kai viską gali matyti savo akimis, kai pagarbą gali atiduoti tvarkydama kapą ten amžino poilsio atgulusiam lietuviui. Ir kaip gera girdėti vietinius gyventojus kalbant vien tik gražius žodžius apie mūsų tautą.

Ko gero, labiausiai įstrigo pirmojo kryžiaus statymo ceremonija (kryžių sukalė skulptūrą studijuojantis Robertas su kitų pagalba red. past.). Būrys vyrų, apgaubtų rimties ir susikaupimo, basi per upelį ir gėlėtą kalnelį neša amžinybės ir pagarbos simbolį. Miško pakraštyje būrys jaunų lietuvių, sustojusių veidais į ką tik atkurtas protėvių kapines. Viskas tikra, nuoširdu ir jokios pompastikos.

Kas buvo sudėtingiausia ekspedicijos metu?

Norbertas: Negalėčiau pasakyti, kad kažkas buvo labai sudėtinga ar neįgyvendinama, tačiau pakankamai sunku buvo ištverti parą be vandens. Keliavome apie 35 kilometrus, o vandens ištekliai pasibaigė, pasipildyti beveik nebuvo galimybių – tada buvo labai sunku. Tai buvo savo jėgų ir grupės darnumo išbandymas. Išbandymą išlaikėm.

Kaip jaučiatės pasibaigus ekspedicijai?

Gintarė: Kad ir kaip bebūtų, grįžus namo kamavo sunkios emocinės pagirios. Neradau sau vietos. Mintimis vis grįždavau į tą „Niekados“ šalį. Ilgiuosi žmonių, vaizdų ir ramaus begalybės jausmo, kai nežinai kiek valandų ir kuri šiandien diena. Sunku grįžti į normalų ritmą ir nepatinka susiraukę veidai.

Norbertas: Manyčiau, kad sudėtingiausias darbas po misijos, tai pristatymai, pokalbiai su jaunimu, bandymas įvertinti nuveiktus darbus. Perteikti patirtus išgyvenimus nėra lengva.

Robertas: Man labai svarbu, kad būsimoji mūsų kelionė per mokymo įstaigas būtų naudinga Lietuvai. Per metus penkiolika dalyvių mokyklose surengia bent po 10 prezentacijų apie tremtį ir pačią ekspediciją. Manau, kad moksleiviai, savo kartos atstovų klauso žymiai įdėmiau negu mokytojų. Prezentacijų metu yra rodomi filmai, nuotraukos. Šitaip mes realiai prisidedame prie istorinės atminties išsaugojimo.

Akivaizdu, kad tai buvo tiek fiziškai, tiek psichologiškai nelengva ekspedicija, ar ryžtumėtės dar kartą sudalyvauti?

Norbertas: Dažnai galvoju apie šį klausimą. Po uodų antpuolių, karščio ir nuovargio pagalvodavau, kad nieku gyvu daugiau nedalyvaučiau, bet vėliau, viską apsvarsčius, pagalvoji, kad noriu vėl, nes tai prasminga. Taigi tikrai dalyvaučiau.

Robertas: Pasitaikius progai neabejotinai važiuočiau, nes manau, kad tokia veikla yra prasminga. Tai vienas iš tų dalykų, kurie yra nepalyginamai prasmingesni už paprastą darbą, kur tik gaunamas atlyginimas.

Vis dėl to, kažin ar vien patriotinio jausmo užtektų norint atlaikyti šią ekspediciją, kaip jūs manote?

Gintarė: Visiems rekomenduočiau užpildyti dalyvio anketą – atsakysite sau į keletą esminių gyvenimo klausimų. Tačiau pačioje ekspedicijoje rekomenduočiau dalyvauti žmonėms, kuriems iš tiesų rūpi jų šaknys, kurie myli ir gerbia savo prigimtį, nuo jos nebėga ir ant jos nespjauna. Ekspedicija – tik forma ir priemonė, vienas iš daugybės būdų išreikšti savo pažiūras į istorinę praeitį ir dabartį.

Norbertas: Iš dalies norėčiau, kad sudalyvautų ir šio projekto skeptikai, kurie komentaruose „loja“ ant šios idėjos. Gal tada suprastų misijos tikslus, gal po fizinių išbandymų greitai nudegtų nagučius. Bet nerekomenduočiau tiems, kurie nori keliauti į šią ekspediciją kaip į turistinę kelionę. Kartais šioje „turistinėje kelionėje“ dėl patirto „komforto“ norėjosi skradžiai žemę prasmegti, be idėjos ir susipratimo ten važiuoti nepatarčiau.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Dainora Stankutė