Kartais žmonėms būna smalsu, kokiomis temomis dažniausiai kreipiasi klientai į psichoterapeutus. Didžiausia ir aktualiausia tema – santykiai. Daugiau nei pusė sesijų būna apie santykius su artimais žmonėmis, draugais, kolegomis, kitos lyties atstovais ar nepažįstamais žmonėmis. Kitos dažnos temos: problemos darbe, pasitikėjimas savimi, sveikata ar vaikų auklėjimas, karjera ir su tuo susiję pašaukimas ir pinigai. Neretai pereinama į egzistencines temas: tikėjimą, mirtį ir gyvenimo vertybes. Šiandien pakalbėsime apie santykius. Apie santykius tarp vyrų ir moterų.
Tai yra svarbu ir aktualu visiems. Šia tema prirašyta begalė knygų, straipsnių, pastatyta daug filmų bei spektaklių, o ir susitikę su draugėmis ir draugais kalbame apie santykius. Apie juos kiekvienas turi, ką pasakyti. Be jų mūsų gyvenimas būtų pilkas ir nuobodus, o gal atvirkščiai – be jų būtų ramu ir gera. Visi kalbame apie meilę, romantiką ir seksą, tačiau, jau vien uždavus kiekvienam iš jūsų klausimą, kas yra meilė, gaučiau skirtingą atsakymą. Taip pat mūsų nuomonės nesutaptų, kas yra neištikimybė, kaip atrodo šeima, kaip turi bendrauti vyrai ir moterys.
Mes kiekvienas turime skirtingą patirtį, skirtingą suvokimą, tikime tam tikrais teiginiais ar mitais. Pamenu, viename seminare ant lentos surašėme, kiek yra mitų apie santykius tarp vyrų ir moterų, ir mes jau tais mitais nebetikime. Susidarė ilgiausiais sąrašas… Iki šiol man kelią nuostabą, kaip mums sekasi gyventi šiame mitų pilname pasaulyje. Ką aš vadinu mitu? Na, tai iš kažkur suformuota nuomonė ar priimtina tiesa, kuria daugelis vadovaujasi, tačiau gyvenime būna ir kitaip. Arba tik kitaip. Kažkada rašiau straipsnį apie introjektus (galite ten irgi apie tai plačiau pasiskaityti), o dabar pateiksiu tik pavyzdį. Pavyzdžiui, visada tikėjau romantiška vakariene namuose dviese. Ne tokia, kaip aš įsivaizduoju, o kokią mačiau patikusiuose filmuose. Ruošdavau valgyti, gražiai apsirengdavau ir laukdavau vaikino… O mano filme kažkodėl vaikinas ateidavo vėliau nei sutarta, arba vakarienė būdavo per soti, arba, tik atidarius duris, pamatydavau rūškaną vaikino veidą po konflikto su mama ar viršininku. Velnias, ne taip kaip filme! Vietoje linskmo ir gero vakaro apima liūdesys… Pamenu, vienas pagyvenęs psichoterapeutas kažkada pasakė, kad romantiškos vakarienės kontekstas vyrams (žinoma, ne visiems ir ne visada) asocijuojasi su geru miegu ir poilsiu, kad žvakių šviesa, soti vakarienė ir pritemdyta patalpa – puiki atmosfera ilsėtis. O moterys tikisi ne tik intymių santykių, bet ir daug intymių pokalbių ar komplimentų. Ech, mečiau tą reikalą, bet viliuosi, kad tai tik man nepasisekė, kitoms moterims pavyksta susiplanuoti romantišką vakarą ar vakarienę. Man geriau pavyksta spontaniški ir nesuplanuoti dalykai – tada gaunu ir dėmesio, ir komplimentų, ir artumo. Tik tada, kai nebandau „pritempti“ savo suplanuoto renginio prie matyto kino filmo ar skaitytos knygos, gaunu to, ko noriu.
Arba kitas mitas: maži vaikai ir kūdikiai yra didžiulis džiaugsmas porai ar santuokai. Žurnaluose visos moterys švyti, kokios yra laimingos atradusios motinystę, vyrai padeda auginti vaikus, gyvenimas gražus… Kai laukiausi, svajojau apie romantiškus pasivaikščiojimus su vaikais ir vyru… Bet kažkodėl mano kūdikiai nemiegojo, neturėjau laiko net pavalgyti, vyro namie nebūdavo, mano veidas ir žvilgsnis buvo pavargę, o nuotaika subjurusi. Galėčiau pradėti galvoti, kad su manimi kažkas negerai. Tačiau išsikalbėjus su draugais ir pažįstamais suprantu, kad ne man vienai taip yra – daugeliui tai būna sunkus periodas. Kartą manęs viena moteris nustebusi paklausė, ar aš taip tiesiai šviesiai visiems ir kalbu, kad būna dienų, kai pavargstu nuo vaikų, ir man reikia laiko sau. Sakiau: „Žinoma“. Aš juk irgi žmogus, kuriam reikia ramybės. Tačiau minėta moteris taip pasakyti kitiems nedrįsta, juk mamos nepavargsta nuo vaikų. Ji yra gera mama ir nuo vaikų niekada nepavargsta. Ir netgi tų, kurių veidai žurnaluose švyti, gyvenimas ne rožėmis klotas. Ech, dar vienas mitas.
O dar blogiau su mitu, kad mes gimėm, užaugom, ir kažkur pasaulyje gyvena antra mūsų pusė. Ieškome, blaškomės, bandome. Jeigu jau randam tokią pusę, gyvenam su ja visą gyvenimą, iki kol mirtis išskirs. Nesvarbu, kad po poros metų mes visai pasikeisime ir galbūt neturėsime jokių bendrų interesų. Arba dar blogiau – jeigu santykiai šlyja, vadinasi, nepataikiau, suklydau – jis arba ji nėra ta mano antra pusė ir, net neįdėjės daugiau pastangų, einu ieškoti toliau… Ir taip keičiu tas puseles kas du tris metus, ieškau to vieno vienintelio žmogaus iki mirties. Ech, ir dar vienas mitas.
Paskaitėte, ką čia rašau, ir, manau, pagalvojote, kad aš netikiu nei meile, nei gražiais ir romantiškais santykiais tarp vyrų ir moterų. Tikiu! Kalbu apie mitus tada, kai jie žmonėms nepadeda, o trukdo gyventi. Kalbu apie tuos susikurtus savo gyvenimo scenarijus ar filmus ir bandymus gyventi tiktai pagal tai, net nekreipiant dėmesio į pasikeitusią situaciją ar net kito artimo žmogaus kitokį įsivaizdavimą apie meilę. Jeigu, tarkim, vyras tiki, kad surado antrą savo pusę ir abu poroje gyvena laimingai, džiugu, tai yra svarbu jų gyvenime, ir tas tikėjimas juos palaiko, jiems padeda. Tačiau, jeigu vyras blaškosi nuo vienos moters prie kitos ir neranda savo antrosios pusės bei kankinasi, manau, reikėtų peržiūrėti, kas vyksta jo pačio viduje, o ne išorėje ir kitose moteryse. Jeigu toks vyras tiki, kad pasaulyje egzistuoja ta viena vienintelė moteris, ją suranda ir, kai tik kyla pirmosios problemos santykiuose, vyras padaro logišką išvadą, kad klydo, tai nėra tikra meilė – reikia leistis į kelionę ieškoti savo tikros antrosios pusės. Būtent šitas mitas mums suteikia galimybę permesti atsakomybę nuo savęs kitiems žmonėms. Vietoje to, kad prisiimti atsakomybę už savo elgesį, mes atiduodame tą atsakomybę kitam žmogui ar tikėjimui. Vietoje to, kad vyras pažvelgtų į savo vidų, pradeda kaltinti visas moteris.
Iš savo partnerių mes dažnai tikimės visiško atsidavimo ir besąlygiškos meilės. Tikimės, kad kitas žmogus mus magiškai išgelbės nuo nepasitikėjimo savimi ar asmeninių problemų. Tačiau, jeigu mes patys negalime su savo problema susitvarkyti, kaip tai gali padaryti kitas žmogus? Elgiamės kaip maži vaikai, kurie mato savo tėvuose visišką palaikymą ir priėmimą, ir tokiu būdu sutvirtina mūsų pačių pasitikėjimą. Tačiau jau užaugus toks mechanizmas nebeveikia – mano partneris nėra mano mama ar tėtis. Tik žmogus, kuris priima save tokį, koks yra, priima savo stipriąsias ir silpnąsias savybes, sugeba priimti ir mylėti kitą žmogų. Turbūt ne kartą teko susidurti su vaikinu ar mergina, kuri karštligiškai įsikabina į jus ir nuolatos reikalauja dėmesio ar kaltina jus už vienus ar kitus nepasiektus savo gyvenime dalykus. Arba kad ir už blogą nuotaiką šiandien. Tačiau tai, kad mano mieloji ar mielasis šiandien be nuotaikos, dažniausiai pats ir kaltas. Juk visada lengviau kaltinti kitus, kad jie kažko nepadarė, nes esu nelaimingas. O ko nepadariau aš pats? Mums dažniausiai norisi keisti partnerį ir jo elgesį. Tačiau paradoksas – pradėjus keistis pačiam, dažniausiai keičiasi ir kitas. Bet, kaip visuomet, pabaigoje pasakysiu savo mėgstamą frazę – visada būna išimčių.