Tapytojas Vytautas Poška: „Reikia mąstyti dėmėmis“ (interviu, foto)

Laikas.lt
Agnė Vasiliauskaitė

Sukurti paveikslą galima per savaitę, mėnesį arba metus. Ruoštis jo sukūrimui – mažiausiai pusę gyvenimo. Deja, galima niekada jo ir nesukurti. Panašiomis mintimis dalijasi ir tapytojas, freskų autorius, kilnojamo Vilniaus simbolio – „Geležinio vilko“ kūrėjas bei mokytojas Vytautas Poška, kovo 7 dieną, galerijoje „Šofar“ surengęs dar vieną darbų parodą, o šiandien kviečiantis atidžiau pažvelgti į jo darbus, ieškoti ne tik simbolių, bet ir patiems kurti prasmes.

Papasakokite apie savo kūrybinį kelią. Iš kur esate kilęs, kas paskatino užsiimti menu, kuri meno šaka buvo tarsi tramplinas į kitas meninės išraiškos formas?

Esu iš Vilniaus. Dėl to, ko gero, ir darau kažką dėl Vilniaus. Šiek tiek buvau pabėgęs į Vokietiją, daug parodų ten surengiau, ten galimybės yra didesnės, bet grįžau į Vilnių. Ir, manau, kažką dėl jo jau padariau. Prieš VDA buvo keturmetė Vienožinskio dailės mokykla. O šiaip augau dailininkų šeimoje. Mama dailininkė – tapytoja Gražina Vitartaitė.

Jūsų kūryboje labai svarbu simboliai. O ar gali meno kūrinys gyvuoti be jų?

Manau, gali. Bet man tapyti tai tas pats, kas rašyti filosofinę knygą.

Šis paveikslas (Raudona linija) turi ir fotografinę idėją. Stovi moteris ir vyras, o tarp jų teka upelis Turėdamas išsilavinimą, jausdamas meninę kalbą, kūrėjas gali visa tai išreikšti. Tokia kalba yra gal net paveikesnė už žodinę kalbą. Meninė kalba nėra blogesnė už lingvistinę. Pavyzdžiui, tu jauti pavasarį ir jeigu bandai apipavidalinti tai žodžiais, gali tik subanalinti viską.

Kad ir paveikslas Popierinė svajonė. Gervės skrenda per ežerą ir gali vieną dieną suplyšti. Juk tai labai trapu – labai efemeriška. Žmogui nereikia daug žodžių, jis jaučia. Paveikslas turi būti taip padarytas, kad nereikėtų nieko aiškinti. Ateini ir jauti. Pavyzdžiui, įsimylėjai moterį, tai žinai, kad ir kūrinys pavyks.

Mokat lankstyti gerves?

Ne, bet galiu jas nupiešti.

Ką manote apie šiuolaikinį meną?

Šiuolaikinis menas yra labai platus ir ten yra nemažai spekuliacijos. Reikia labai atsakingai daryti konceptualų meną – taip, kad jis būtų paveikus, nes galima spekuliuoti savo nemokėjimu piešti. Konceptualiame mene yra užuomina, o visą vaizdinį turi susikurti pats. Tačiau jeigu žiūrovas išeina pavargęs ir nieko nesupratęs, tai arba jam šiek tiek trūksta išsilavinimo, arba ten iš tiesų nieko gero ir nebuvo. Kita vertus, nereiškia, kad tobula technika yra menas. Galiu nupiešti gėlytę, kuri galbūt puikiausiai tiks botanikos sodui, o ją pavaizduoti būtų galima ir su fotoaparatu, bet pavaizduoti pavasario kvepėjimą – tai menas.

Kalbant apie nihilizmą ir pozityvumą, pats menininkas sprendžia, kaip kažką pavaizduoti. Aš daugiau linkstu į pozityvumą, energiją ir harmoniją, nes nihilizmo ir taip daug.

Garsi menininkė Marina Abramovič, darbais bei gyvais pasirodymais pribloškusi ne vieną meno kritiką yra pasakiusi, jog menas be kančios negali būti pavadinamas menu. Ar sutiktumėte su ekstravagantiškosios menininkės nuomone bei kokiais kankinančiais, o gal priešingai – džiuginančiais klausimais save kalbinate?

Galima. Kančia juk yra gyvenimo dalis. Pavyzdžiui, Tibeto vienuoliai save vienodai priima ir sėkmės ir nuopolio laikotarpiais. Ne taip kaip mes, kapitalistinėje visuomenėje, manome, kad visada turi būti on the top. Padažytos lūpos, aukštakulniai, turi tobulai atrodyti, būti jaunas, gražus, o kai tau nebesiseka, kai patiri didesnį ar mažesnį nuopolį, tu nebepriimi savęs. Juk ne visada gali būti pasitempęs, tobulas, o nuopoliai – yra normalu, tai gyvenimo dalis, bet susimąstyti priverčia tikrai ne tik kančia. Galima pačiam pasirinkti simbolius.

Štai čia yra Aistros takas. Raudona spalva. Ne gėlytės, o spalva, bandymas spalvine forma išreikšti emociją.

Atsiranda idėja ir bandot ją išreikšti?

Taip. Pavasaris – ne žibutės, o mėlyna spalva. Štai dar vienas paveikslas (Takas) – kelias į dangų per rūką – mane tai veža.

O kaip su realistiškesniais siužetais. Ar jų yra, o kūrimu irgi taip pat žavitės?

Yra ir tokių paveikslų (Nykstantys smėlyje). Labai daug. Vat su pėdutėmis paveikslas. Tai – laikinumo idėja. Praėjo žmogus, liko pėdos, po kelių minučių jų nebėra, nes jos jau nuneštos vėjo.

O bangelės (Judėjimas erdvėje) – begalybės simbolis. Viskas, ką žmogus padaro, tarsi sunaikinama – lieka begalybė.

Atrodo, žmogus sensta, niekas nesikeičia, lyg ir normalu, o esant prie jūros, visa tai daug aiškiau matyti. Panašiai ir ant kranto parašius „Aš tave myliu“. Po akimirkos užrašo nebėra, nes jūra visa tai nuplauna. Tarsi riba tarp žemės ir jūros.

Štai čia krepšinio kamuolys su staltiese – tai yra ramybė (Sala 1).