Laikas.lt
Agnė Vasiliauskaitė
Pašnekovės archyvo nuotr.
Sakoma, mene taisyklių nėra. Šį kartą norėtųsi būti kiek labiau priklausomiems nuo griežtų muzikos kanonų – džiaze tik merginos. O improvizuotas požiūris į gyvenimą ir spontaniškumas – dalykai, kurie, pasak Liepos Maknavičiūtės, yra neatskiriami.
Įrodymas paprastas – netrukus pasirodysiantis naujausias albumas, dainose vis labiau pastebima poezija ir muzikai skiriamas laikas, kuris jau net nebeskaičiuojamas. Pasirodo, jog svarbiausia, kad viskas būtų tobula: „Šlifuojame albumo koncepciją – beprotiškai daug juvelyrinio darbo“, – teigia atlikėja.
Apie tai, kas paskatino muzikuoti, maištauti bei įsimylėti džiazą, taip pat ir apie kurti įkvepiančias mintis, svarbiausius muzikos mokytojus bei tobuliausią koncertą, pasakoja pati Liepa.
Puikiai žinau, kad esi Liepa ir groji džiazą. Tik būtų įdomu sužinoti apie tave daugiau: kokiais pagrindiniais tikslais ir svajonėmis gyveni?
Norėčiau patikslinti – džiazas yra mano studijų dalis, kadangi studijuoju džiazo fortepijono specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Savo kūryboje džiazu tikrai neapsiriboju. Dvylika metų mokiausi Mykalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje, ten grojau viską, ką tik įmanoma groti. Iš klasikos.
Taip pat mane įkvepia indie pop, alternatyvi muzika, dainuojamosios poezijos žanras. O džiazas mano gyvenime atsirado paauglystėje: pradėjau maištauti, protestuoti prieš klasikos kanonus, griežtas kūrinių interpretacijos taisykles. Pati savarankiškai nuėjau į Balio Dvariono muzikos mokyklos džiazo skyrių (mat Čiurlionkėj džiazo skyriaus nėra). Sutiko, priėmė – taip ir prasidėjo mano meilės istorija su šiuo muzikos stiliumi.
Džiazas persikėlė ir į mano gyvenimą – mėgstu improvizuoti, dažnai elgiuosi spontaniškai, impulsyviai. Ir šiaip esu labai neorganizuota – visada prašau draugų nieko man neskolinti, nes iškart pamesiu (šypsosi).
Kada pradėjai muzikuoti? Kas paskatino?
Muzikinis paveldas mano giminėje, kaip ir daugelyje kitų, apsiriboja maždaug tuo – „senelis akordeonu pagrodavo per šventes.“ O šiaip mano ryšys su muzika užsimezgė gana anksti. Vaikystėje dainuodavau visur, kur tik įmanoma – per šeimos šventes, būdama viena ir su draugais.
Mama leido mane ir dvi mano seseris į Čiurlionkę. Vyresnioji sesuo taip pat grojo fortepijonu – būdama mažytė sėdėdavau vakarais, klausydavau jos, ir nejučia pati užsinorėjau groti. Pradžioje, kaip ir visi vaikai, grodavau ,,ant nervų“, bet Čiurlionkėje mano grojimas buvo sėkmingai sustyguotas. Visa kita – istorija, kaip sakoma, The rest is history (šypsosi).
Galbūt galėtum įvardyti savo muzikinius mokytojus, kitaip sakant, žmones, kurie tau ir tavo kūrybai darė/daro didžiausią įtaką? Žinoma, jeigu tokių yra.
Be abejo, aš galiu įvardyti kelias atlikėjas, su kuriomis tapatinuosi. Kalbant apie pasaulinio masto žvaigždes, tai būtų Lana Del Rey, Björk, Tori Amos, Fiona Apple. Iš lietuvių dainininkių – Alina Orlova, Jurga Šeduikytė, Jazzu. Taip pat imponuoja ir tos atlikėjos, kurios labiau pastebimos džiazo pasaulyje – Norah Jones, Diana Krall, Hiromi, Aziza Mustafa Zadeh. Negaliu nepaminėti ir tradicinio džiazo deivių – Ella Fitzgerald, Nina Simone.
Žinoma, yra ir kitokių muzikinių mokytojų, pedagogų, tiesiogine to žodžio prasme, – tai tie žmonės, kurie dirba su savo mokiniais neskaičiuodami valandų. Čia išskirčiau pianistę Aleksandrą Žvirblytę, džiazo pianistus Artūrą Anusauską, Dimą Golovanovą. Ir pabaigoje negaliu nepaminėti kelių muzikos prodiuserių: bendradarbiavimas su jais man suteikė labai daug žinių ir patirties ne tik kaip atlikėjai, bet ir kaip asmenybei. Tai – Raimondas Jaroševičius, Aurelijus Sirgedas, Lauras Lučiūnas.
Kuo tave žavi muzika, ką joje randi, ko galbūt neranda ir nepastebi kiti žmonės?
Dar senovėje buvo sakoma, kad yra du dieviškieji menai – tai muzika ir poezija. Iš tikrųjų, aš juos abu ir bandau sujungti rašydama savo dainas. Muzika man padeda patirti pačius subtiliausius vidinius išgyvenimus. Jokia kita meno išraiškos forma to negali suteikti.
Man tai yra pats geriausias būdas realizuoti save – per muziką aš galiu betarpiškiausiai komunikuoti su pasauliu. Tarkime, taip: „Žiūrėkit, štai aš esu ir noriu jums kai ką svarbaus pasakyti!“ Atvirai pasakius, niekada neįsivaizdavau kitokio gyvenimo kelio. Nors visada traukė ir kiti menai – dailė, šokis, teatras. Beje, vasarą bandysiu stoti į aktorinį, ką gali žinoti, gal netyčia pasiseks?
Girdėjau, kad netrukus bus išleistas tavo albumas. Galbūt galėtum papasakoti apie tai daugiau?
Apie albumo išleidimo datą galiu pasakyti tik – netrukus. Žiūrėkit, dar pasakysiu tikslią datą, tai ir nepavyks išleisti laiku (šypsosi). O šiuo metu kartu su savo prodiuseriu deriname paskutinius dainų akcentus, šlifuojame albumo koncepciją – beprotiškai daug juvelyrinio darbo.
Albume bus įvairių stilių dainų – akustikos ir elektronikos, kūrinių vokalui ir fortepijonui, bei tokių, kuriuose naudojamos sudėtingos aranžuotės, simfoninis orkestras ir pan. Man labiausiai ir patinka ta įvairovė, nes albumą brandinu jau gerus dvejus metus. Per tą laiką perėjau daugybę kūrybinių mini-periodų, kuriuose dažnai netgi drastiškai keisdavau savo stilistiką.
Kaip atrodo tavo kūrybinis procesas: atsiradusi idėja, kuri persikūnija į dainą, ar atvirkščiai – idėja ir tema atsiranda, kai melodija jau būna sukurta?
Kai žengiau pirmuosius žingsnius kūryboje, pirmiausia visada atsirasdavo muzikinė mintis, o vėliau tekdavo gerokai pavargti su tekstais. Kai paklausau pirmųjų savo dainų, pastebiu, kad jų žodžiai labai vaikiški. Gal dėl to, kad Čiurlionkėje visos disciplinos, įskaitant ir literatūrą, yra tarsi muzikos podukros. Bet pastaruoju metu pradėjau skaityti daugiau poezijos, manau, mano klausytojai tai įvertins.
Kokį muzikinį pasiekimą galėtum pavadinti didžiausiu ir tau reikšmingiausiu?
Kaip dainų kūrėja pirmąkart rimčiau buvau pastebėta LRT televizijos konkurse ,,Vunderkindai.lt“, ten tapau laureate. Žinoma, buvo ir nesuskaičiuojama daugybė įvairių atlikėjų konkursų (,,Tamsta Garažas“, ,,Broadway Star“, ,,Meistriškumo kovos“), o dar visi klasikinės muzikos konkursai Čiurlionkėje, džiazo konkursai LMTA.
Kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, būtent televizija tapo atspirties tašku mano, kaip atlikėjos, karjeroje. Nuo tada patikėjau savo galimybėmis. Nors namie ir neturiu televizoriaus – man jo visai netrūksta (šypsosi).
Idealus koncertas. Koks jis turėtų būti? O gal jau buvo, būtų įdomu, jei pasidalintum įspūdžiais.
Geriausi koncertai, manau, būna tada, kai esu kupina emocijų, kai viduje viskas verda. Ypač stiprios emocijos – meilė, kančia, skausmas. Tada tiesiog netveriu savo kailyje – turiu kaip nors išsilieti, o muzika man yra tinkamiausia kalba šioms emocijoms išsakyti. Jei to negaliu padaryti, nuo manęs kenčia aplinkiniai, nes tampu pikta ir paniurusi (šypsosi).
Labai svarbus ir ryšys su publika, kuris užsimezga, arba ne, prieš koncertą niekada negali pasakyti, kaip bus. Be abejo, grojant restoranuose ir neatiduodant klausytojams širdies, būtų sunku tikėtis stipraus ryšio. Geriausiai atsiskleisti man sekasi intymioje, kamerinėje aplinkoje. Mano muzikoje dominuoja būtent tokia atmosfera.
Štai neseniai klausiau vieno pirmųjų savo koncertų ,,Baltuose Drambliuose“, kur susirinko praktiškai vien savi žmonės. Jų buvo maždaug dvidešimt. Iš tikrųjų, žvelgiant iš laiko perspektyvos, viskas ten atrodo labai gražiai. Nors koncerto metu taip tikrai neatrodė. Čia tas pats, kas žiūrėti savo vaikystės nuotraukas: jose užfiksuota, kaip tu žengi savo pirmuosius žingsnius šiame pasaulyje, o šalia tavęs visada yra žmonės, saugantys, kad nesukluptum – šeima, draugai.