„Loftas Fest'13“ – ant rankų įnešė, dar neparneša (nuomonė, fotoreportažas)

Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Justės Urbonavičiūtės nuotr.

Jaudulys, lyg prieš ilgai planuotą ir lauktą gimtadienį: ateis daug žmonių ar ne. Supranti, kad tai lyg ir neturėtų rūpėti, neinvestavus į renginį nei pinigų, nei darbo valandų, bet vis tiek rūpi...

Ir nors šiandien festivalis dar tęsiasi, grotuve skambant čia išgirstiems atradimams – jau ramiau, tik, deja, ne iki galo. 

Ramu dėl jaunosios lietuviškos muzikos scenos. „Vilnius Temperature“ komanda pasirūpino, kad jų scenoje išgirstume nuo viską aiškiai klausytojams išdėsčiusio septyniolikmečio ba., vaizduotę išlaisvinančių „Without Letters“ iki „ar jie tikrai lietuviai?“ klausimą keliančių „Deeper Upper“. Didžiojoje scenoje pasirodė tai lietuviškos muzikos perspektyviajai šviežienai taip pat priskiriamas Markas Palubenka. Bet dėl jo ir taip jau buvo ramu.


ba. (LT)

Taigi, toliau! Ramu dėl festivalio organizatorių. Akivaizdu, kad jie padarė viską, kas tik įmanoma. Stebint grupės „Skamp“ 15 metų sukakčiai skirtą pasirodymą, beliko žavėtis Victoro Diawaros energija. Žinoma, be geros komandos nerealių rezultatų pasiekti neįmanoma. 

Ramu dėl renginyje apsilankiusių svečių iš užsienio – tai kas vyko visą savaitgalį „Lofto“ teritorijoje Lietuvą reprezentuoja nepalyginamai smarkiau (žinoma, teigiama prasme) nei … „Eurovizija“ (?). Žodžiu, ne gėda pasikviesti į tokį renginį net etatinį įvairiausių tūsų lankytoją.

Ramu, dėl žmonių, kurie ir trečią dieną šoko taip tarsi festivalis ką tik prasidėjo, o nuovargis... Kas tas nuovargis?

Ramu dėl žmonių, atėjusių į „Loftą“ dėl muzikos, nes jos įvairovė ir kokybė leido kiekvienam susirasti mažiau ar labiau savą kampą. Nuo techno dievaite pristatomos prancūzės Miss Kittin, chillwave atstovo iš JAV Toro Y Moi, islandiškas mantras giedančių „mùm“, iki ašarų prajuokinusius „FM Belfast“ iki reperių „Superci“ iš Švedijos ar Kelis iš JAV. Sakai: „Nepatinka man visas šitas popsas.“ Ok, eik į prirūkytas „Cecho 48“ džiungles (šiaip, vis tiek būtum nuėjęs). Bet kuriuo atveju čia smagiau, nei eilinį savaitgalį.


Toro Y Moi (JAV)

Galima išvardyti dar keletą ramybę nešančių faktų, bet yra vienas įdomesnis, neleidžiantis be akmens ant širdies laukti kitų metų „Lofto“ festivalio. Tuoj, tik jau žinau, kad skaitantieji ir buvę festivalyje pasigedo organizatorių paliktų spragų paminėjimo. Reikia nepamiršti, jų būna ir dešimtaisiais renginio metais, o šie - tik antrieji. Bet, taip, klaidų palikti nereikėtų norint kokybės ir kiekybės. Na, bet nekyla rankos pradėti sudarinėti tokį sąrašą, vien jau žinant, kiek prakaito festivalio komandai teko išlieti, ir suvokiant, kad minusų paiešką reikia pradėti nuo savęs. Ką ir norėčiau padaryti.

Taip, nerealu, kad turime galimybę gerai praleisti laiką ir išgirsti begalę geros muzikos, kaip jau minėta, įvairiems skoniams. Tačiau svarbiausia, mano galva, ne tai, o „miesto festivalio“ fenomenas, kuris yra bejėgis be miestiečių, t. y. be mūsų.

Jau koks pusmetis, kai vis pasirodo publikacija, nukreipta prieš įprotį lankytis renginiuose su kvietimais. „Loftas“ vienas iš ryškiausių pavyzdžių. „Jei gausiu bilietą, nueisiu“, - ne kartą yra tekę girdėti ne tik prieš šį festivalį, bet ir prieš daugybę kitų menų fabrike vyksiančių renginių. Išsiplėsti šioje vietoje nėra tikslinga, o ir bartis, lankantis čia dažniausiai su kvietimu ar akreditacija, mažiausiai nepadoru. Tačiau „miesto festivalio“, kaip reiškinio, svarba įpareigoja praplėsti mėgstančiųjų turiningą laisvalaikį akiratį. Pažvelgiant į kai kuriuos dalykus plačiau, išsisprendžia begalė problemų. Mokame pinigus „Lofto“ savininkams ne tam, kad jie ilgiau pagulėtų ant šilto egzotiško smėlio, o tam, kad turėtume vietą, kur galėtume išgirsti geros muzikos, kur ne gėda nusivesti draugus iš užsienio ir t. t. Būtų keista jei „loftiečiai“ dirbtų tokiu principu: „Jei sutiks už dyka groti, tada pakviesime“, - tiesa?

Nesunku nuspėti, kad laikas atsakyti klausimą: „O jei neturi to šimto litų trijų dienų bilietams.“ Atsakymas – aišku, kad turi, pramogoms pinigų visiems atsiranda, tik kitiems suveikia „kojinės sindromas“ tiems kitiems festivaliams, kur ant žolytės, su šašlykais, Shaggy, skraidančia nuoga šikna (kodėl?) ir pan.


„Deeper Upper“ (LT)

Viename interviu dar prieš festivalį V. Diawara buvo užsiminęs, kad po 5–6 miesto festivalių žmonės pradės normaliai žiūrėti į šį reiškinį. Sunkiai prisileidžiame naujoves? Bet juk taip norime atitolti nuo kartos X, tad kodėl to nedarome, kai suteikiamos visos sąlygos? Gerai, po 5–6 festivalių nėra dar taip blogai. Bet pirmiausia reikia, kad toks kiekis renginių įvyktų. O didžiulė eilė prie „Su kvietimais“ mergaičių ir 0 žmonių prie „Bilietai“ nieko gero nežada. Gal netinkamu laiku atėjau, ir tikiu, kad situacija ne kartą prie įėjimo buvo kitokia. Bet eilių nebuvimas prie tualetų, alaus ar dešrelių – vėl yra pliusas ne organizatorių naudai. Nors lankytojui tai, žinoma, labai patogu. Beje, nebuvo ir uodų. Jei, norite, galite įsivaizduoti, kad už tą 100 litų ne tik 20 kolektyvų iš užsienio pakvietė, bet ir uodus išgaudė.

Bet kaip minėta, bartis po tokio nerealaus savaitgalio, neišleidus nė cento bilietams, neteisinga. Taip, šis faktas ne mano naudai, tačiau viešinant informaciją apie renginį – atidirbta. Ir jei susitiksime didelėje eilėje prie alaus šeštajame „Loftas Fest“, galėsime pasikalbėti apie organizatorių klaidas (jei tokių dar bus), o kol kas darom tai, ką mokam geriausiai – taupom trečiajam lofto festivaliui.

Užsukite į J. Urbonavičiūtės iš festivalio pargabentą nuotraukų galeriją. 

Loftas Fest, lofto festivalis, menu fabrikas loftas, vasaros festivaliai

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai