Laikas.lt
Inga Daukintytė
Mano laikais viskas buvo kitaip…“, „Tas šiuolaikinis jaunimas!“, – ir kiti panašūs paburmėjimai ne toks ir retas vyresniosios kartos reiškinys. Galima pagalvoti, kad mūsų seneliai ir proseneliai gyveno lyg angeliukai. Tačiau toli gražu, jie turėjo tokių pramogų, nuo kurių „šiuolaikiniam jaunimėliui“ net plaukai pasišiauštų.
Pradėkime nuo švelniausio pomėgio – kolekcionavimas. Dauguma žmonių ir dabar kažką renka: įvairias statulėles, bilietus iš koncertų, monetas, ženkliukus, straipsnius apie mėgiamiausias žvaigždes ir t. t. Tačiau anglai XIX a. pradžioje domėjosi kiek keistesniu kolekcionavimo objektu – molinėmis žudikų, prievartautojų ir kitų nusikaltėlių statulėlėmis. Vienos populiariausių buvo Jameso Blomfieldo Rusho, kuris buvo kaltinamas žiauria dviguba žmogžudyste („Murders at Stanfiel Hall“) ir Williamo Cordero, kuris nužudė savo meilužę, o tada palaidojo ją po daržinės grindimis. Statulėlės kainuodavo gana daug ir ne kiekvienas galėjo jas įsigyti, tad pradėti gaminti ir plakatai. Populiariausių buvo parduota net keli milijonai kopijų. Beje, įvairių žudikų lėlių ir skulptūrėlių galite įsigyti ir šiandien. Jų kaina svyruoja nuo 99 iki kelių šimtų ar net tūkstančio svarų.
Kita šiurpinanti pramoga– atominės bombos sprogimo stebėjimo vakarėliai. Kai tuometinis JAV prezidentas Haris Trumenas pranešė kur ir kada bus sprogdinama atominė bomba, žmonės visai neišsigando. Nebėgo į parduotuves pirkti maisto savaitei ir nesislėpė jokiuose bunkeriuose. Sprogdinimas vyko netoli Las Vegaso, todėl apsukrūs žmonės pasistengė, kad tai būtų dar vienas nepamirštamas vakarėlis. Merginos vilkėjo grybo formos maudymosi kostiumėlius, daugybė viešbučių rengė bombos sprogimo vakarėlius, konditeriai gamino bombos formą imituojančius tortus, buvo netgi renkama „Mis atominė bomba“. Žinoma, tai buvo tik atominės bombos sprogdinimo bandymai. Amerikiečiai tikrai nebūtų taip linksminiesi, jei būtų grėsęs rimtas pavojus.
Paryžiečiai taip pat turėjo kiek neįprastų pramogų. XIX a. viduryje mieste buvo toks didelis mirštamumas, kad laiku palaidoti ir sutvarkyti mirusiųjų kūnus buvo beveik neįmanoma. Miesto valdžia, užuot įsteigusi daugiau kapinių ar ieškojusi racionalių būdų, kaip susidoroti su problema, pasielgė kiek originaliau. Šalia Paryžiaus Dievo Motinos katedros įrengė vėsų kambarį su stikliniais langais, prieš kuriuos suguldė nuogus numirėlius tam, kad praeiviai galėtų juos stebėti. Manoma, kad tai buvo daroma tam, kad būtų galima atpažinti nežinomų žmonių palaikus (todėl už lavonų būdavo pakabinta ir jų apranga). Morgą kasdien aplankydavo apie 40 000 žmonių ir sunku patikėti, kad visi jie ieškojo mirusio draugo ar giminaičio. Vienas laikraštis apie šią paryžiečių „pramogą“ rašė: „Būtų sunku rasti paryžietį, tikrą ar atvykėlį, kuris nėra lankęsis morge.“ Galiausiai, 1907 metais, morgas buvo uždarytas ir miesto gyventojams teko ieškotis naujo užsiėmimo.
Dar viena keista ir neįprasta pramoga (kuri buvo populiari ne viename didžiajame pasaulio mieste) – žmonių zoologijos sodas. Na, Prancūzijoje jis vadinosi kiek kitaip „Le Jardin d’Agronomie Tropicale“ („Tropinės Agronomijos sodas“), tačiau dauguma ten ėjo pažiūrėti ne įvairių augaliukų, o žmonių. Idėjos sumanytojai į žmonių zoologijos sodą per prievartą atveždavo žmonių iš viso pasaulio (daugiausia iš Afrikos žemyno), juos apgyvendindavo mažyčiuose kaimeliuose ir tikėdavosi, kad jie elgsis natūraliai (kad lankytojai patirtų didesnį malonumą tyrinėdami ir juokdamiesi iš kitaip atrodančių žmonių). O kitus belaisvius versdavo linksminti publiką, kad lankytojai pasijaustu protingesniais ir aukštesnės rasės.
Tačiau ne tik užsieniečiai turėjo keistų ir nesuprantamų pramogų. Prisiminkime tradiciškas lietuvių vestuves ir piršlio karimą ar paprotį virkdinti nuotaką prieš ir per vestuves, kad po to turėtų mažiau ašarų. Ne vienam užsieniečiui nuo tokių šnekų plaukai pasišiauštų ir dar ilgai jiems tektų aiškinti, ką visomis savo tradicijomis mes norime pasakyti.