Belgija, 180 tūkst. lankytojų pritraukęs festivalis „Pukkelpop“. Scenoje – Londono synthpop trio Ou Est Le Swimming Pool. Grupės vokalistas Charlesas Haddonas įsiaudrinęs šoka į minią, to nesitikėję klausytojai pasitraukia.
Muzikantas rimtai sužeidžia nespėjusią pasitraukti merginą, minioje kyla susistumdymas. Tą patį vakarą Charleso Haddono kūnas randamas greta scenos esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Oficiali mirties priežastis – šuolis nuo telekomunikacijų konstrukcijos.
Ou Est Le Swimming Pool buvo ypač sparčiai kylanti grupė: pilnu pajėgumu startavę vos 2009-aisiais, tais pačiais metais vaikinai jau grojo „Glastonbury“ ir „Bestival“, o šių metų pradžioje apšildė britų žvaigždę „La Roux“ jos koncertiniame ture. Šią vasarą Ou Est Le Swimming Pool dalyvavo daugybėje Europos muzikos festivalių, spalį planavo oficialų debiutinio albumo išleidimą.
Paskutinis Charles Haddon pasirodymas scenoje, Pukkelpop festivalyje
Vokalisto savižudybė tvarkaraščio nesugadino: grupė neatšaukė rudens koncertų, albumas taip pat pasirodys tada, kada ir planuota. Tačiau mirties šešėlis Ou Est Le Swimming Pool neabejotinai persekios visą karjerą. Kaip sako socialinio melomanų tinklo Last.fm nariai, klausantys dar šių metų pradžioje „nutekėjusius“ albumo įrašus, „dainos puikios, tačiau klausytis jų yra tiesiog keista“.
Kaip ir daugumos savižudybių atveju, tokio Charles Hudson žingsnio priežastys liks žinomos tik jam pačiam. Neabejotina, jog nevykęs šuolis į minią, po kurio merginai buvo sulaužyta koja ir sutraiškyti keturi stuburo slanksteliai, nebuvo pagrindinis pretekstas. Greičiau jau – psichologinę muzikanto problemą iki maksimumo įkaitinęs taškas.
Rugpjūčio 20-ąją įvykusi savižudybė paskatino prisiminti populiariosios muzikos istoriją, kurioje apstu muzikantų, nusprendusių atimti sau gyvybę. Norėtųsi išskirti tris: Kurtą Cobainą (Nirvana), Ianą Curtis (Joy Division) ir Nicką Drake.
Kurt Cobain (1967-1994)
Neabejotinai garsiausias rokenrolo savižudis, filosofija „it‘s better to burn out than to fade away“ („Geriau (greitai) sudegti, nei (lėtai) užgesti“) vadovavęsis iki galo. Kurtas buvo rastas negyvas savo namuose tada, kai Nirvana buvo geidžiamiausia roko grupė pasaulyje.
Šalia lavono su šautine žaizda burnoje, kurio kraujyje buvo rasta trims žmonėms užtektinas kiekis heroino, gulėjo atsisveikinimo laiškas su nurodyta savižudybės priežastimi. „Negaliu jūsų (fanų – aut. past.) apgaudinėti, tai būtų tiesiog nesąžininga. Didžiausias nusikaltimas būtų apsimetinėti, jog grodamas jaučiu šimtaprocentinį malonumą“, – laiške rašė muzikantas, leidęs suprasti, jog muzikos kūrimas ir koncertai jam nebeteikia malonumo, o be to jis savo gyvenimo neįsivaizduoja (žinoma, ne mažiau svarbios buvo ir tokios priežastys kaip priklausomybė nuo narkotikų, nesutarimai su ekscentriška žmona Courtney Love ir t.t.).
Užuot bandęs sudėlioti viską į savo vietas ir atsigauti Kurtas pasirinko savižudybės kelią. Ir sukūrė legendą. Tą 1994-ųjų balandį, sužinoję naujieną apie savo dievuko mirtį, JAV nusižudė keli paaugliai, dabar apie Kurtą išleista dešimtis knygų, kuriami filmai (2005-aisiais pasirodė „Last Days“, kitąmet planuojama naujo filmo premjera), jo grupės Nirvana įrašų parduota jau per 50 milijonų kopijų ir šis skaičius toliau auga.
Nirvana atlieka didžiausią savo hitą „Smells Like Teen Spirit“.
Kurtas Cobainas dar būdamas gyvas buvo pasaulinio lygio muzikos žvaigždė, tačiau greita ir drastiška jo savižudybė pavertė jį kultiniu, idealizuojamu, kartais netgi mistiniu herojumi, įkvėpusiu ir tebeįkvepiančiu ištisas kartas jaunimo su gitaromis ir suveltais plaukais iki pečių.
Ian Curtis (1956-1980)
Amerikiečiai turi Kurtą Cobainą, britai – Ianą Curtį. Abu buvo stiliaus vedliai (Cobain – grunge, Curtis – post-punk), abu sirgo (priklausomybė nuo narkotikų – epilepsija), abu turėjo problemų su santuoka, abu nusižudė šlovės viršūnėje.
Ianas Curtis mirė ypač jaunas – žmona, grįžusi namo, rado vyrą pasikorusį, kai jam buvo vos 23-eri. Kitą dieną jis, kartu su savo grupe Joy Division turėjo skristi į pirmąjį koncertinį turą Šiaurės Amerikoje. Dažniausiai įvardijamos mirties priežastys – epilepsija, nesugebėjimas suderinti šeimyninio gyvenimo ir muzikanto karjeros, dėl romano su kita moterimi žlunganti santuoka.
Inscenizuotas Joy Division pasirodymas, per kurį Ianą Curtį ištiko epilepsijos priepuolis (scena iš filmo „Control“)
Iano savižudybė buvo Jungtinės Karalystės melomanų tragedija, neužmirštama ir praėjus daugiau metų, nei gyveno pats muzikantas. Pvz. 25-ųjų mirties metinių proga nacionalinio britų transliuotojo BBC muzikinė programa skyrė visos dienos programą Joy Division dainų ir įvairių prisiminimų apie Ianą Curtį transliavimui.
Po mirties apie šį muzikantą taip pat buvo parašyta keletas knygų, sukurti filmai „24 Hour Party People“ ir „Control“. Joy Division, septintojo dešimtmečio pabaigoje buvę perspektyviausia Britanijos grupė, nenustojo egzistuoti, tik pakeitė savo pavadinimą į New Order ir su penkių metų pertrauka grojo iki 2007-ųjų.
Nick Drake (1948-1974)
Britų folk muzikos kūrėją Nicką Drake žiniasklaida pradėjo šlovinti tik po jo mirties – prieš tai muzikantas stengdavosi nerengti didelių koncertų, nedalinti interviu. To priežastys yra tos pačios, kurios vėliau privedė Nicką prie savižudybės: nuolatinė nemiga, depresija, kitos psichologinės problemos. Jas bandė įveikti vartodamas raminamuosius ir antidepresantus, bet būtent jų perdozavęs tuo metu 26-erių metų vaikinas ir mirė.
Nicko kūną jo kambaryje rado motina, atėjusi pažiūrėti, kodėl sūnus taip ilgai neišeina iš kambario. Šalia buvo paliktas laiškas muzikanto draugei (jo paties žodžiais kalbant, ji buvo „the nearest thing to a girlfriend“), su kuria prieš savaitę buvo išsiskyręs. Nors dėl ypač didelio vaistų kiekių kraujyje oficiali mirties priežastis yra savižudybė, Nicko tėvas įsitikinęs, kad muzikantas perdozavo netyčia.
Po mirties įrašų kompanija „Island records“ perleido Nicko įrašus, kurie, kaip ir tikėtasi, sulaukė daugiau dėmesio, nei jam būnant gyvam. Nick Drake taip pat tapo įtakingu kūrėju folk muzikos istorijoje, jo įrašai pradėti ypač vertinti dėl lyrikos, kurioje apstu aliuzijų į jį kamavusias ligas. Tik visa tai sudainuota ramiu, netgi romantišku balsu, švelniai pritariant akustinės gitaros stygoms.
Puikiai Nick Drake skambesį reprezentuojantis kūrinys „Things Behind the Sun“
Prie šios kompanijos būtų galima pridėti ir jokių taisyklių nesuvaržytą bliuzo dainininkę ir aktorę Libby Holman, rokerių Feeder būgnininką Jon Lee, į geriausių visų laiko gitaristų sąrašus patenkantį Robert Quine, už širdies griebiantį Elliott Smith, netgi The Doors legendą Jim Morrison, jei mįslingą jo mirtį traktuosime kaip savižudybę.
Kita vertus, akivaizdu, kad sprendimas pasitraukti iš gyvenimo muzikantams pridėjo populiarumo, dalį jų pavertė kultiniais herojais, netgi legendomis. Šviežiausias Ou Est Le Swimming Pool atvejis parodo, kaip tragedija gali tapti puiki viešųjų ryšiu aspektu – po vokalisto mirties apie šiuos muzikantus sužinojo nepalyginamai daugiau žmonių, nei tai būtų padarę po grupės albumo pasirodymo, ar koncertinio turo. Tačiau tai – ciniškas požiūris.
