Ar žinote, kur gyvena laimingiausi žmonės? Anot buvusio misionieriaus Danielius Everetas (Daniel Everett), laimingiausi žmonės pasaulyje gyvena Brazilijoje, piracha indėnų gentyje. Šios genties mąstymas ir pasaulėjauta yra unikalūs, be to, Dievas jiems neegzistuoja. Pagyvenus šios genties apsuptyje pasikeitė rašytojo ir buvusio misionieriaus sąmonė, o pats jis teigia tapęs ateistu.
.png)
Laimingiausia tauta Žemėje (Yobeauty.wordpress nuotr.)
Kuo gi toks ypatingas šios genties pasaulio suvokimas? Visų pirma, piracha genties žmonės – tai žmonės, kurie nemiega. Daugelyje pasaulio tautų yra priimta, kad einant miegoti mes visuomet palinkime vienas kitam prieš miegą „Saldžių sapnų“, „Gero poilsio“ ar ko nors panašaus. Tačiau piracha gentyje „Saldžių sapnų“ skambėtų maždaug taip: „Net nemėgink užsnūsti! Visur knibžda gyvačių!“.
Pirachų genties indėnai yra įsitikinę, kad miegas kenkia. Visų pirma, miegodamas žmogus tampa silpnas ir bejėgis apsiginti nuo pavojaus. Visų antra, jie įsitikinę, kad užmigdamas žmogus tarsi numiršta, o ryte atgimsta iš naujo, todėl po miego tu nebesi tu, o kažkas kitas, naujai užgimęs. Tokiu būdu, po miego žmogus tarsi nustoja būti pačiu savimi. O visų trečia – jų aplinkoje tikrai knibždėte knibžda gyvačių. Todėl piracha genties gyventojai naktimis nemiega. Vietoj naktinio miego, jie snūsteli dieną atsirėmę į savo namuką, ar kur nors pavėsyje po medžiu, po kokias 20 – 30 minučių (sunkiai įsivaizduoju save taip gyvenant).
Įdomu, kad piracha genties žmonės ankstesnius save identifikuoja kaip kitus žmones. Apie save vaikystėje jie kalba trečiu asmeniu, teigdami, kad ten buvo visai kiti žmonės, mažesni, o paskui tie mažieji žmonės kažkur paprasčiausiai dingo. Todėl piracha indėnai įsitikinę, kad jei ilgiau būdraus ir neužmigs – jų dabartinis „aš“ taip pat niekur nedings. Jeigu nepavyksta ilgai būdrauti, po „pasikeitimo“ indėnas išsirenka sau naują vardą (kadangi tai jau naujas, kitas žmogus). Vidutiniškai piracha indėnas savo vardą keičia kas 6-7 metus.
.png)
Piracha genties indėnai (Ezotera.ariom nuotr.)
Matyt dėl priežasties, kad jie niekada nemiega, šiai genčiai rytojus taip pat neegzistuoja. „Ateitis“ ir „praeitis“ jiems yra nesuvokiami dalykai, nes visas gyvenimas vyksta tiesiog „čia ir dabar“. Jie nedaro jokių maisto atsargų, dalykų, kurie būdingi kitoms gentims. Net valgyti kiekvieną dieną po kelis kartus jiems nėra įprastas dalykas. Tiesiog šiai tautai yra nesuprantama, kam reikia valgyti kasdien?
Kalba jų taip pat yra unikali, nes nėra aiškiai atskirtų „aš“, „tu“, bei „jie/jos“ sąvokų. Skaičiai piracha tautai taip pat neegzistuoja. Išaiškinti kas yra vienetas, jiems būtų pernelyg sudėtinga filosofija. Jiems egzistuoja tik „daug“ ir „keletas“. Pavyzdžiui, keturios piranijos – jiems yra „kelios“, o šešios piranijos – jau „daug“. Na, o viena piranija jiems yra tiesiog piranija. Tad kam apsunkinti gyvenimą kažkokiais skaičiais?
Mandagumas čia taip pat nereikalingas, tai tėra nepasitikėjimo vienas kitu išraiška. Šioje gentyje visi gyvena draugiškai, ir myli vieni kitus, dėl pastarojo dalyko jie niekada neturi abejonių. Gėdos ar kaltės jausmas čia taip pat neegzistuoja. Vaikai nėra barami, o visi nutinkantys įvykiai priimami tiesiog lyg „taip nutiko“ ir tiek. Ir viskas. Net jeigu jauna moteris nueina gimdyti prie upės, ir trečia diena kaip skamba jos aimanos ir dejonės per visą mišką – viso labo tereiškia, kad ji nelabai nori gimdyti. Tikriausiai ji labiau nori numirti. Todėl niekas neis, ir nemėgins perkalbėti tos moters, nebent jos vyras galėtų tą padaryti (ir tik tuo atveju, jei turėtų labai svarių argumentų). Visa kita vyksta todėl, kad tiesiog tai įvyksta, pernelyg į tai nesigilinant.
Piracha gentis netiki į jokį Dievą. Misionierių bandymai atversti (ar tiksliau, išmokyti) į tikėjimą baigdavosi nesėkmingai. Visų pirma todėl, kad suvokti, jog yra vienas Dievas jiems nelabai įkandamas dalykas, kadangi jie nesupranta sąvokos „vienas“. O teigimas, kad juos visus kažkas sukūrė, buvo priimtas savotiškai („Atrodo, suaugę žmonės, o nežino, iš kur vaikai atsiranda“).
Istorija apie Jėzų Kristų jų kalba taip pat nenuskambėjo įtikinamai, nes žodžiai „amžius“, „laikas“ ir „istorija“ jiems tik tušti, nesuvokiami garsai. Išklausę visos Danielio Evereto pasakojamos istorijos apie labai gerą žmogų, kurį kankino ir prikalė prie kryžiaus, jie teturėjo kelis klausimus: ar jis pats matė kaip tai įvyko? Ar pažįsta žmogų, kuris matė, kaip tai įvyko? Anot pirachų, tai ko žmogus pats nematė, reiškia ir neįvyko, trumpai tariant.
Todėl Danielis Everetas gyvendamas tarp šių pusalkanių, bet visada besijuokiančių ir niekada nemiegančių žmonių padarė išvadą, jog žmogus yra kur kas sudėtingesnis sutvėrimas, nei mus moko Biblija. Tikėjimas nedaro mūsų nei geresniais, nei laimingesniais. Tik praėjus metams jis suprato, kad ne jis turėtų mokyti pirachą, o pats mokytis iš jų.
Mano manymu, šios genties egzistavimas tarsi įrodo, jog laimė iš tikrųjų egzistuoja paprastuose dalykuose. Kuo labiau mes stengiamės save apsunkinti nereikalingais žodžiais, veiksmais, galvojimu, tuo sunkiau mums jaustis laimingais. Pasirodo, viskas išties yra paprasta, o gyvenimas yra netoks ir sudėtingas, kokiu mes jį laikome.
.jpg)