Kino pusryčiai: meilė ir mirtis skambant bliugrasui. Bet ar verta gaišti 111 min.?

Laikas.lt
Dovilė Raustytė

Praėjusią savaitę kelionę po Lietuvos kino teatrus pradėjo nemokami filmo „Lūžęs gyvenimo ratas“ (The Broken Circle Breakdown, rež. Felixas Van Groeningenas, 2013) seansai. Už bilietus sumoka į „LUX kino dienas“ (LUX Film Days) kviečiantis Europos Parlamento Informacijos biuras Lietuvoje. Šis filmas dar su dviem juostomis – „Savanaudis milžinas“ (The Selfish Giant, 2013) ir „Miele“ (2013) – varžosi dėl Europos Parlamento įsteigto LUX kino apdovanojimo.

Dėl nemokamo kino verta išklausyti ir visą šią dosnumu bei ilgais pavadinimais pasižyminčių įstaigų istoriją. Tik ar viską reikia ragauti, ką nemokamai gauni? Tiksliau – ar verta gaišti 111 minučių savo laiko norint sužinoti, kaip tas gyvenimo ratas lūžo ir ar buvo jis vėliau sutvarkytas? Konkretaus atsakymo, žinoma, nepateiksiu, tiesiog pasidalinsiu keliais argumentais, kurie galbūt padės jums apsispręsti.

Charizmatiškas bliugraso grupėje bandža grojantis barzdočius Didieras (aktorius Johanas Heldenberghas), kino gerbėjams pažįstamas iš puikios belgų komedijos „Nelaimėliai“ (The Misfortunates, 2009), sutinka seksualią tatuiruotoją Elise (aktorė Veerle Baetens), turinčią ne tik dieviškas kojas, bet ir visai neblogas balso stygas. Ką daryti, kai išsitatuiruoji vaikino vardą, o vėliau su juo išsiskiri? Ogi ant viršaus tiesiog išsitatuiruoji ką nors kitą. Tokių po rašalu palaidotų vardų ant Elise kūno ne vienas. Tik šį kartą viskas rimčiau – ištatuiruotas Didiero vardas tampa ne tik meilužio, bet ir dukters tėvo inicialais. Mergaitė ilgai negyvena, ją pasiglemžia vėžys. Tada viskas pradeda ristis žemyn. Neatskleisiu tolimesnių siužeto vingių, nes, tikiu, atsiras norinčiųjų šį filmą pažiūrėti.

Tačiau, tačiau… Puikus garso takelis, ypač mėgstantiems kantri muziką, iš pažiūros lyg ir įdomūs pagrindiniai charakteriai, kurių visiškai negaili gyvenimas, gerklę gniaužiančios scenos – atrodo ši belgų drama turi viską, ko reikia geram europietiškam filmui. Deja, kai kurie siužetiniai sprendimai, atskleidžiantys pagrindinius charakterius, pakiša koją geram viso filmo įvertinimui. Jokiu būdu negalima teigti, kad filmas nemokšiškai sukurtas, tačiau aktorių vaidyba (pavyzdžiui, scena, kurioje apsinuoginusi Elise ant visureigio kapoto pavergia viengungio širdį), minėtieji siužetiniai nesusipratimai (pavyzdžiui, netikroviški, tokią gyvenimišką tragediją lydintis veikėjų poelgiai) verčia suabejoti režisieriaus ir scenarijaus autoriaus patirtimi. Pastarasis, beje, jau minėtas, pagrindinį personažą sukūręs aktorius, pristatomas kai kur ir belgų režisieriumi, J. Heldenberghas. Galbūt kartais tikrai verta apsiriboti ties viena sritimi ir atiduoti visas jėgas tobulėjimui joje.

Dar kartą pasikartosiu, filmą tikrai verta žiūrėti dėl jo metu skambančios muzikos ir tiesiog dėl to, kad tai belgų juosta. Juk ne taip dažnai tenka pamatyti šios šalies filmus, tiesa? Taip pat tai visai neblogas variantas, kai norisi „kažko apie meilę“ ir „kažko gyvenimiško“. Tačiau, jei esate priekabus žiūrovas, spjaunantis net į lietuvišką kiną (žodis „net“ dėl nacionalizmo), o kantri muzika jums siejasi tik su „Joniu“, tuomet geriau tas dvi valandas praleiskite laiko ir žymiausių kino festivalių žiuri patikrintam filmui.