Laba diena, prieš pusę metų išsiskyriau su draugu su kuriuo pradraugavome keturis metus, du iš jų gyvenome kartu. Išsiskyrėme, nes nebejautėme vienas kitam aistros, pasidarėme vienas kitam neįdomūs ir kaip asmenybės, tai kai prasidėjo barniai, o paskui apatija, tai išsiskyrėme.

Tačiau jis lengviau prisitaiko prie naujojo gyvenimo. Atrodo, kad jam viskas yra gerai, jis ir linksminasi ir šiaip gerai gyvena. Gal jau ir mergina naują turi. Aš nežinau, bet ir nežinau ar mane tai žeistu, jei turėtų.

Man baisu labiau del savęs, kad aš nebemoku viena gyventi. Aš nei savęs nebevertinu, man nerūpi kaip aš atrodau, man nebeįdomu gyventi. Kažkaip išsiskyrusi praradau stabilumą ir nemoku jo susigrąžinti. Gal galite padeti?

Aurelija

Konsultuoja psichologė Evelina Globė

Sveika, Aurelija. Na, atrodo, teks man pratęsti pasakojimą apie populiariąją depresiją. Nieko čia keisto – kiekvienas iš mūsų anksčiau ar vėliau su ja susitinkame akis į akį vienokiu ar kitokiu būdu.

Pranašaujama, jog apskritai tai bus dvidešimt pirmojo amžiaus rykštė – bus labiausiai paplitęs susirgimas, aplenkęs širdies veiklos sutrikimus ir vėžį. Taigi, geriau jau pažinti savo priešą iš anksto.

Tačiau, tiesą sakant, depresinė būsena ne visuomet yra toks jau baisus baubas. Tam tikrais atvejais ji yra normali žmogiška reakcija į gyvenimo įvykius, aplinkybes ar vidinius virsmus. 

Depresija - vienas iš natūralių gijimo etapų

Pavyzdžiui, potrauminė depresija kurį laiką apima žmogų, patyrusį vienokią ar kitokią traumą: artimo žmogaus netektį, skyrybų procesą, darbo netekimą, smurtą, bankrotą, ligą ir pan. - tai yra vienas iš natūralių gijimo etapų. Juk būtų nenormalu, jei žmogus neliūdėtų, netekęs artimo žmogaus ar visiškai neišgyventų dėl patirto smurto. Kai esi vienaip ar kitaip sužeidžiamas – skauda. Toks jau gyvenimo dėsnis, todėl nereikia stengtis jo išvengti - kurį laiką tenka pakentėtėti, kad galiausiai išgytum. 

Tai yra sąlygos asmenybės brendimui

Žmogaus asmenybinis tobulėjimas taipogi neatsiejamas nuo tam tikros dozės vidinio diskomforto, sumaišties, o dažnai ir vidinės kančios. Pavyzdžiui, praeitose konsultacijose mano minėta egzistencinė krizė su kuria žmogaus viduje vadinamą egzistencinį vakuumą, kuris verčia žmogų kentėti, patiriant vidinę tuštumą ir beprasmybę, apatiją ir nusivylimą. Kita vertus, tai yra sąlygos amenybės brendimui, nes skatina ieškoti naujos patirties, naujų sprendimų, atrasti savo vidinį potencialą.

Psichologai šią sunkią būseną vadina dezorientacijos stadija, kuomet žmogus nebegali gyventi taip, kaip gyveno anksčiau, bet dar nemoka gyventi naujai – yra tarsi pakibęs tarp dangaus ir žemės. Kurį laiką galima pakyboti, bet vis tik galiausiai žmogus turi nusileisti ant savo naujai atrastos žemės ir keliauti toliau.

Svarbu pajausti ribą

Rimtos problemos prasideda tuomet, kuomet kentėjimo laikas pernelyg užsitęsia ir žmogus tarsi užstringa savo skausmingoje ir liūdnoje būsenoje. Tuomet ir atsėlina tikroji depresija – baubas, vedinas apatija, nusivylimu, menkavertiškumu, bedžiaugsme egzistencija ir kitais atgrasiais parankiniais.

Kiekvienam žmogui kiekvienu skirtingu atveju reikalingas skirtingas tos, sakykime, normalios depresinės būsenos laikotarpis, todėl svarbu pajausti ribą, kuomet natūraliai tarsi norisi sau tarti: „užteks kentėti - noriu gyventi“, ir tuomet imtis visų įmanomų priemonių, kad tai įvyktų.

Konkretūs patarimai

Turbūt jau supratote, miela Aurelija, kad ne šiaip aš čia dėstau apie depresijos „naudą“ ir grėsmę. Manau, kad Jūsų gyvenime būtent ir vyksta mano aprašomi dalykai. Jūs patyrėte netektį – išsiskyrėte su savo draugu; pastaruosius ketverius metus trukęs Jūsų įprastas gyvenimas stipriai pasikeitė – Jūs nebegyvenate dviese kaip anksčiau, tačiau dar nemokate gyventi naujai viena, taigi esate mano aprašytoje dezorientacijos stadijoje; į Jūsų gyvenimą kėsinasi depresija – Jums nebeįdomu gyventi, savęs nebevertinate, nejaučiate gyvenimo džiaugsmo ir stabilumo. O tai, jog man parašėte ir prašote padėti, manau, būtent yra ta riba, kuomet Jūs ištarėte: „užteks kentėti - noriu gyventi“. Su tuo Jus sveikinu. Na, bet ką galėčiau Jums konkrečiai patarti. 

Uždaryti praeities vartus, nelyginkite gyvenimų

Pirmiausia siūlyčiau galutinai atsisveikinti su praeitu etapu, vaizdžiai tariant, uždaryti praeities duris, ir keliauti pirmyn. Kaip suprantu, santykius Jūs rimtai nutraukėte, per daug nesidomitės buvusio draugo gyvenimu, tai ir nesidomėkite. Ir nelyginkite savo išgyvenimų su jo išgyvenimais: visų pirma jo išgyvenimų nelabai žinote, o antra - dabar svarbiausia Jūs pati, Jums svarbu išmokti jaustis gerai naujame gyvenimo etape. Taigi - atsisveikimo ritualas.

Galite sugalvoti jį pati arba, pavyzdžiui, surinkti daiktus, nuotraukas iš praeito etapo, supakuoti ir išnešti į rūsį, palėpę ar sandėliuką. Mintyse, vaizduotėj ten patalpinkite visą praėjusį laikotarpį ir išeinant atsisveikinkite - jei norite, padėkokite už tai, kas buvo gera ir gražu, jei nenorite dėkoti, atsisveikinkite šaltai, bet svarbiausia neišsineškite nuoskaudų – palikite ten viską. 

Realiai užtrenkdama rūsio, palėpės ar sandėliuko duris, įsivaizduokite, kad uždarote praeito etapo duris ir atsigręžiate į naują etapą. Siūloma net balsu sau tai įvardinti. Tokie ritualai padeda įsisąmoninti tai, kas šiuo metu vyksta žmogaus gyvenime. Gali atsitikti taip, jog pasirodys, kad ne taip lengva visa tai atlikti: gali iškilti dalykai, kurie Jus laiko pririšę prie praeito etapo. Tuomet reikia juos suvokti, atrišti ir palikti palėpėj.

Aš siūlau kaip variantą, o žmogus pats pasirenka, sugalvoja, kokiu būdu jam atsisveikinti. Vieni dramatiško išsiskyrimo atveju nusprendžia viską (pvz. nuotraukas, laiškus) sudeginti, daiktus išmesti ir taip atsikratyti praeito etapo prisiminimų.

Kiti taikaus išsiskyrimo atveju nusprendžia kažką brangaus (tiesiogine ar perkeltine prasme) pasilaikyti, tačiau tuomet svarbu, kad tas daiktas ar dalykas netrukdytų naujame gyvenimo etape. Vienu žodžiu, reikia įsiklausyti į vidinį balsą, būti kūrybingam arba galima vadovautis psichologų rekomendacijom, kurios paremtos daugelio žmonių patirtimi.

Jūs neprivalote gyventi viena

Spėju, jog esate jauna mergina, kuriai visas prieš akis, kurios laukia įdomus gyvenimas ir naujos patirtys, tačiau ji gūžiasi ir lenda į savo kiautą, nes nemoka gyventi viena. O kas Jums sakė, kad turite gyventi viena.

Kad kol kas viena be vaikino šalimais – tas tai tiesa – turite išmokti taip gyventi. Bet tai padaryti Jums gali padėti kiti žmonės, esantys Jūsų gyvenime: artimieji, draugai, pažistami. Nebijokite įsileisti naujų žmonių į savo gyvenimą, atnaujinkite senas, bet primirštas draugystes – nebūkite vieniša, tuomet mokėsite būti viena. 

Delsti su pokyčiais - pavojinga

Pusė metų – pakankamas laikas liūdesiui ir apatijai. Be to, kaip suprantu, apatija ir asmenybinės krizės Jus su buvusiu draugu aplankė dar prieš išsiskyrimą, taigi tuo labiau pats laikas atsinaujinimui. Delsti pavojinga. Apie užsitęsusios depresijos pavojus rašiau praeitoje konsultacijoje, o apie tai, kaip įveikti apatiją - vienoje pirmųjų konsultacijų. Jas galite rasti šiame portale, mano puslapy. 

Rūpinkitės savo išvaizda

Labai konkretus ir nuoširdus patarimas – susirūpinkite savo išvaizda. Sakote, kad Jums neberūpi, kaip Jūs atrodote – ir tai man visai nepatinka, nes fizinis apsileidimas dažniausiai yra vidinės sumaišties regima išraiška. Noriu Jums priminti vieną visuotinį dėsnį :“ Kaip viršuj – taip ir apačioj, kaip mažame – taip ir dideliame, kaip viduje – taip ir išorėje“. 

Šis dėsnis vertingas tuo, jog pokyčiai viename poliuje įtakoja pokyčius priešingame poliuje, t.y. mūsų atveju pokyčiai Jūsų vidiniame pasaulyje (sprendimai, jausmai, mintys ir t.t.) įtakoja Jūsų išorinį pasaulį ( patirtis, susitikimus, bendravimą, veiklą ir t.t.). Tai atrodo pakankamai aišku. Tačiau esmė tame, jog pokyčiai vyksta ir atgaline kryptim – tai, ką ir kaip mes veikiate išoriniame pasaulyje, įtakoja mūsų vidinę būseną.

Elgtis, nes naudinga, nors ir nėra poreikio

Todėl kartais reikia daryti dalykus, kurie mums yra naudingi, nors vidujai tam nejaučiam poreikio: pavyzdžiui, pasirūpinti savo išvaizda, tinkamai maitintis, sportuoti, sutvarkyti namus, susitikti su artimaisiais ar draugais, nueiti į koncertą, išeiti į parką pasivaikščioti ir t.t.– atlikti konkrečius darbus ir darbelius, didelius ir mažus.

Išoriniai judesiai išjudiną sąstingį

Šie mūsų išoriniai judesiai tarsi išjudina mūsų vidinį sąstingį, nes pareikalauja mūsų sprendimų, dėmesio, valios pastangų, minčių tėkmės ir t.t., o šie vidiniai judesiai savo ruožtu atsilygina grįžtamuoju ryšiu, pastiprindami mūsų išorines pastangas.

Kad būtų aiškiau, pateiksiu pavyzdį - Jūs be didelio noro, valios pastangom gražiai tvarkingai apsirengiat, pasipuošiat, susitvarkot plaukus, ištiesinat nugarą, pakeliat galvą, nusibraukiat nuo veido rūškaną miną ir išeinat į pasaulį. Kas atsitiks? Ar kas nors pasikeis Jūmyse ar pasauly?

Pagal visuotinį dėsnį turėtų kažkas vykti, bet...šįkart palieku intrigą - miela Aurelija ir visi, kas susidomėjo, patys pabandykite ir pažiūrėkite, kaip šis principas veikia Jūsų gyvenime. Sėkmės ir atradimo džiaugsmo!

Turite klausimų? Reikia patarimų? Rašykite adresu: psichologija@laikas.lt