Skaitytojo pusryčiai. „Išvarytieji“ (knygos recenzija)

Adelė Samuolienė

Priklausau tiems skaitytojams, kurie su vidiniu virpuliu ima į rankas naują R. Granausko knygą. Ir su kiekviena rašytojo žvilgsnis į gyvenimą vis skaudesnis ir skaudesnis. Apysaka „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ paprastai ir įtaigiai prakalbo apie žmogaus ir šuns draugystę, artėjančią senatvę ir mirtį. Nors nemaža, ypač knygos pabaigoje, skausmingų minčių apie senatvės negalias, bet vis tiek tai pasakojimas apie meilę. O štai vienuolikos novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“  apie menkstančią žmonių moralę, nepridengtą jokiomis kaukėmis, pasakoja skaudžiai, be jokių užuolankų. Dar didesnė skausmo banga ūžteli iš knygos „Išvarytieji“.

Knygos pavadinimas kviečia susimąstyti. Išvarytieji iš kur? Iš normalaus gyvenimo. O kartais jau iš bet kokio gyvenimo krapštomi lauk... Kas tie išvarytieji? Ogi visi: tėvų palikti vaikai, vaikų palikti tėvai, vieniši ir vienišos. Vienatvė lyg pasiutęs vilkas staugia ne viename knygos puslapyje taip, kad net amą atima, įtaiga tokia stipri, jog nejučia smilkiniuose pradeda tvinksėti nerimas, sumišęs su baime: o jeigu taip su manimi...

Beveik nebelieka jokių aureolių, jokios poetikos, kuri taip gynė senąją kartą knygose „Duonos valgytojai“ ar „Gyvenimas po klevu“. Yra tik nuoga tiesa, kalbėjimas tik apie likimo vienaip ar kitaip nuskriaustus, o kadangi tai atskleidžiama itin lakoniška,  vaizdinga talentingo menininko kalba, įspūdis kartais tiesiog triuškinantis... Lyg kokia galerija rikiuojasi pagrindiniai apsakymų veikėjai. Bandantis išsaugoti istorinę atmintį mokytojas („Nukriošęs, nukvakęs kvailys.“ p. 14, „Tamsta mokytojas“), taip ir nepatyrusi tikrosios meilės naivuolė bibliotekininkė, dar paauglystėje suvedžiota mokytojo, išniekinta dėdės, vėliau - apsimetėlio menininko fotografo. Ką begali jausti tokiomis minutėmis ( valandomis, dienomis!) moteris, rašytojas perteikia viena kita taiklia detale: „...sustingo visa su pilnais plaučiais oro,- taip vabaliukas, pamatęs priešais save pražiotą paukščio snapą, virsta ant šono ir sustingsta negyvas.“ (p.21, „Nepamatytoji“) Neįgali mergaitė Gabija, besiilginti motinos, svajojanti, kad ši parvažiuotų, nešiotų ją į lauką ir net nedrįstanti ištarti, kad mylėtų... Nebejauku toliau ir vardinti tuos nuskriaustus, pažemintus, apleistus. Net senelės, paprastai vaizduojamos kaip  tradicinių vertybių gynėjos, įvaizdis kinta. Vaikus, paliktus motinų, išvykusių laimės ieškoti svetur, globoja močiutės.  Jos nebėra tos gerosios namų židinio saugotojos: gyvena savo gyvenimą, dirba, o  vaikaitis - sunki arba nereikalinga našta.

 Išimtis - paskutinis knygos apsakymas „Pasijos pagal Joną“ (apsakymai apie eilėraščius). Biografinis pasakojimas, vyravęs knygoje „Trys vienatvės“, čia randa tęsinį: rašytojas kalba apie save, savo kartą  ir dvasinį brolį - poetą Joną Strielkūną. Skaitomi draugo eilėraščiai susišaukia su pasakotojo prisiminimais apie pokarį, pirmąją meilę. Nebijoma, kaip ir knygoje „Trys vienatvės“, pasišaipyti iš savęs: „Mes buvom „romūs kaip balandžiai ir gudrūs kaip žalčiai“. Tik atrodėm kaip durneliai. Suglamžytais švarkais, nelygintom kelnėm, visi be kaklaraiščių, susėdę kur prie pigiausio vyno butelio, pliurpiantys kažką nesvarbaus ir nepavojingo. Bet mes žinojom, kas yra svarbu ir pavojinga, todėl ir nepliurpėm.“ (p.191)  Apsakymas ( o kartu ir visa knyga) baigiasi mintimis apie senatvę ir artėjančią mirtį. Gerai, kad tos mintys poetiškos, tarsi laiškas amžinybėn iškeliavusiam draugui...

Užuojauta silpnam, nereikalingam daro Granauską artimą Biliūno prozai. Matome ir vaiką, prisisvajojusį, kaip nukeliaus pas mamą, o skaitytojas iš karto netiki - jis žino, kad tai tik iliuzija, kad, kaip ir Biliūno apsakyme „Joniukas“, niekam tas vaikas nereikalingas... Apsakyme „Kirvis ir dvasios“ rasime ir dar vieną J. Biliūno apsakymo „Brisiaus galas“ veikėjo motyvo variaciją. Tik šį kartą ne šuo, o karvė, ir atsikratoma ja ne todėl, kad ji per sena - per senas jos šeimininkas. Baužys, nebepajėgdamas pasirūpinti vienintele savo gyvenimo drauge ir priverstas ją atiduoti į skerdyklą, eina kur akys veda, draskomas širdies skausmo: „Ar gali kas suprasti, ką reiškia nueiti šalin nuo savo gyvulio, neatsigręžus nė paskutinį kartą? Kaip nežmogus, kaip... " (p.76)  Atsisveikinti negali, nes suvokia: „Jėzau, kaip atrodys? Kiemo vidury senas žmogus bučiuoja seną karvę!“ (p.76) Gal ne vienam iš kaimo kilusiam skaitytojui suspaus širdį prisiminus, kaip pykosi su senais tėvais, įsikabinusiais karvės lyg kokio gyvenimo pagrindo. Kiek daug jėgų ne vienam prireikė, kol prikalbėjo senuosius atsisakyti tos „užgaidos“, kuri vasaros atostogas ar savaitgalius įkalindavo šienaujamose pievose. Jaučiančiam sąžinės pulsą rašytojas netiesiogiai primena: nesijausk teisuolis, ir tu prie ne vienos blogybės prisidėjai, nepastebėdamas, ignoruodamas ar net rodydamas nepakantumą...

Jeigu iš literatūros tikitės malonumo, aplenkite šią knygą. Granauskui, kaip ir Biliūnui, rūpi skaudžios moralinės temos. Kai skaitome Biliūno prozą, atrodo, visa tai buvo seniai, dabar - geresni laikai. Granauskas smogia bet kokioms iliuzijoms: dabar ne vienam žymiai blogesni laikai, o jeigu tu, skaitytojau, paėmei į rankas šią knygą, tai dar turbūt  nesi visai išvarytas iš šio miražinio pasaulio. Kai kurių švenčių proga, ypač artėjant Kalėdoms, televizija mirgėte mirga nuo įvairiausių šou, raginančių pervesti pinigėlius vienai ar kitai nuskriaustųjų grupei. Išdrįsusiems (turiu omeny tai, kad dalis žmonių išvis kratosi knygos kaip kokios infekcijos) paimti į rankas naują R. Granausko knygą „Išvarytieji“ taps aišku, kad labiau negu pinigų žmonėms reikia meilės, atidos ir dėmesio. Kaip Biliūno aprašytoji Juozapota, taip ir Vitkienės, Jurgutienės, Baužio ir kitų personažų likimai tarsi kartoja: „memento mori“. Bendravimas žmogui reikalingas kaip duona kasdieninė. Štai neįgali mergaitė pakęstų net bendraamžių patyčias, kad tik nebūtų viena: „ - Lai tyčiojas, bet lai būna!..“ (p.62,  „Tie, dauginantys liūdesį“)

Jau kelintoje Granausko  knygoje kartojasi ta pati skaudi tiesa: blogis nesikeičia - iš tėvų jį perima vaikai: „...tavo tėvas vežė mane į Sibirą, o dabar sūnus - į ubagyną! Gyniaus nuo rusų, ginsiuos ir nuo jūsų!“ ( p.83, „Kirvis ir dvasios“) Apsakymo „Bora“ personažas prisimena, kad būta šviesesnių laikų: „...tai buvo pats Sąjūdis, kai pati Lietuva nustebo, pamačiusi, kiek daug dar beturinti romantikų, svajotojų, svaičiotojų. Šviesiausios vizijos nuklojo Lietuvos dangų kaip balti debesys: kai atgausim laisvę, dabar tai jau tikrai mokėsim gyventi. Gyvensim gražiai, gyvensim švelniai, atšventinsim bažnyčias, o jose prašysim Dievo, kad niekada nevaikščiotume pikti, kruvini, nulenkti prie žemės.“ (p.145) Tik romantikams, idealistams ir kitiems „svaičiotojams“ užtrenkiamos durys į normalų gyvenimą:  jie arba per dori, kad prisitaikytų šiame sumaterialėjusiame pasaulyje, arba per daug silpnavaliai...

Skaitant šią liūdną knygą, kamuoja klausimas: kas lieka, kai nebelieka nieko. Atsakymas turbūt paprastas: gyvenimas. Kol jis duotas, žmogus turi jį gyventi ir kiek įmanydamas oriai nešti savo naštą, kad ir kaip bebūtų sunku. O baisiausia net ne tai, kad tiek kenčiančių ir nereikalingų kasdien vis tuštėjančioje mūsų Lietuvoje, o tai, kad nebus laimingi ir tie, kurie norėdami užvaldyti svetimą žemę ruošiasi vienišą senuką išvaryti į „ubagyną“ ar nupirkti dar gyvų senučių turtą, paliekant jas gyventi baimėje: kas bus, jei gyvens per ilgai... Ar ir jie, tie apsukrieji, netaps „išvaryti“ iš savo žmogiškojo padorumo?

Ši knyga - ir tarsi savotiškas akibrokštas reklaminiam pasauliui, kuriančiam iliuziją, kad aplink viskas gražu: tik džiaukimės, visom išgalėm būkim gražiausi, linksmiausi, turtingiausi ir visaip kaip išskirtiniausi. O kad dėl to kažkas turės būti išvarytas (iš namų, meilės, šeimos, pasitikėjimo, net svajonės) - niekam neįdomu. Tokiu skaudžiu tikrovės vaizdavimu Granausko proza artėja prie publicistikos. Esminis skirtumas didelis: žiniasklaida kartais tiesiog mėgaujasi nelaimėmis ar kitokiomis blogybėmis, bando interpretuoti kiekvieną smulkmeną, taip dar labiau pažemindama ir įskaudindama auką, o Granauskui taip pavyksta apnuogintą tikrovę nusakyti viena kita taiklia detale, kad ji tarsi įstringa gerklėj - ir jokie žodžiai nebereikalingi...

Bandau suvokti, kodėl R. Granausko knygos „Šventųjų gyvenimai“  ar „Išvarytieji“ neįtrauktos į Metų knygų penketuką. Gal dėl to, kad jos per daug tikros? Jokių madingų postmodernių žaidimų...

P. S. Dar neatradusius R. Granausko kūrybos ar dėl kokios nors priežasties jos vertės nepajutusius skeptikus noriu padrąsinti imti skaityti šią knygą literatūros kritiko V. Sventicko žodžiais:

 „Dedu ant stalo pastaraisiais metais pasirodžiusias Romualdo Granausko knygas –­ novelių romaną „Trys vienatvės" (2011), apysaką „Kai reikės nebebūti" (2012), novelių apysaką „Šventųjų gyvenimai" (2013), apsakymų knygą „Išvarytieji" (2013) – ir kuo ramiausiai sakau, kad jam prilygstančio prozininko Lietuvoje dabar nėra.“ ( Literatūra ir menas, Nr. 3451)

 


„Skaitytojo pusryčiai“ – nauja „Laikas.lt“ rubrika, galinti tapti ir tavo tramplynu į žiniasklaidą! Kiekvieną pirmadienį atiduodame tribūną savo skaitytojams, o šauniausius dar ir apdovanojame specialiais prizais! Daugiau apie „Skaitytojo pusryčius“ čia.


 

Adelė Samuolienė, apžvalga, Išvarytieji, knygos recenzija, literatūra, recenzija, Romualdas Granauskas, skaitytojo pusryčiai

Naujausi komentarai
Agne
2014-01-13, 14:32
Ačiū. Patiko recenzija, teks ieškotis knygos...
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai