Šešis metus Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje buvo įrodinėjama, kad kino dokumentika nėra televiziniai filmai, nėra laidos apie keliones ir mokslą. Septintąjį kartą rengiamas festivalis nieko nebeįtikinės.
Dokumentika jau užtikrintai įsitvirtino greta vaidybinio kino, o neretai savo temų svarbumu, aktualumu, menine verte lenkia perdirbtą tikrovę.
Rugsėjo 23 d. 19 val. „Skalvijos“ kino centre premjeriniu filmu „Lieknas“ (rež. Julija ir Rimantas Gruodžiai) apie aštuoniasdešimtmetę grožio puoselėtoją ir bus atidarytas Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Šio filmo tema – tai tarsi šių metų festivalio leitmotyvas. Viena festivalio programų – „Meno pavidalai“ – yra skirta meno kūrimo procesui atskleisti.
Šios programos filmuose mėginama suvokti, kas yra menas, kaip jis gimsta, kokios atsiranda naujos meno išraiskos priemonės, išprovokuotos šių laikų. Režisierės Lucy Walker filme „Sąvartynas“ rodoma, kaip iš šiukšių atkuriami Davido, Picasso paveikslai. Gatvės menininkas Banksy savo filme „Išėjimas per suvenyrų krautuvę“ įtikina, kad gatvės menas, kuris laikomas vandalizmu, gali būti atsakas politiniam, dvasiniam vandalizmui.
Apie industrinį dizainą, jo kūrimą pasakoja režisierius Gary Hustwitas filme „Pavidalai“. Specialiojoje programoje yra ir filmų apie klasikines meno formas. Į Paryžiaus baleto užkulisius įsisuka režisierius Frederickas Wisemanas („La Danse: Paryžiaus Operos baletas“), su poetu Josifu Brodskiu „kalbasi“ režisierius Romanas Liberovas („Josifas Brodskis. Pokalbis su Dangaus gyventoju“), apie ekscentrišką kompozitorių Trimpiną pasakoja režisierius Peteris Esmonde‘as filme „Trimpinas. Išradimų muzika“.
Pagrindinė programa, kaip visad koncentruotai atspindi tai, kas paskutiniaisiais metais tarptautiniuose festivaliuose įvardijama kaip geriausia ir aktualiausia dokumentika. Vienas iš šešių programos filmų – režisieriaus Coco Schrijbero „Sumauti pirmadieniai ir braškių pyragaičiai“ prisiliečia prie gana neįprastos temos – nuobodulio.
Davidas Kinsella festivalyje pristatys savo filmą „Žudančios merginos“ apie vėlyvų abortų kliniką paauglėms Sankt Peterburge. Kitokio pabūdžio aktualija matoma Paweło Łozińskio filme „Chemoterapija“. Tai – subtilus kolektyvinis vėžiu sergančių žmonių – Varšuvos onkologijos centro pacientų – portretas.
Festivalyje bus parodyta ne tik P. Łozińskio „Chemoterapija“, kurią pristatys pats režisierius, bet visa jo dokumentikos retrospektyva iki naujausio filmo „Inventorizacija“. Beje, P. Łozińskis išrinktas ir konkursinės programos žiuri pirmininku.
Vertinant šių metų Latvijos, Estijos ir Lietuvos režisierių filmus, jam talkins režisierė, kino pedagogė Galina Jevtušenko ir dokumentikos kūrėjas, dėstęs įvairiose pasaulio kino mokyklose – Royus Lekusas. Šio režisieriaus naujausio filmo „Įstrigę krante: likimo pamesti jūreiviai“ premjera įvyks dokumeninio festivalio metu. Jį pristatys visa filmavimo grupė, dalyvaus ir filmo herojus.
VDFF svečiuosis ir subtilaus filmo „Nenetė“ apie keturiasdešimtmetę orangutanę režisierius Nicolas Philibertas. Jo filmus „Būti ir turėti“, „Luvro miestas“ dokumentikos mėgėjai gali prisiminti, kai prieš kelis metus Prancūzų kultūros centras juos pristatė „Skalvijos“ kino centre.
Nemažiau reikšminga šių metų VDFF programos dalis – Lietuvių dokumentikos klasiko Roberto Verbos filmų retrospektyva. Bus parodytos keturios teminės filmų programos „Šimtamečių godos“, „Išeinu, kad sugrįžčiau“, „Paskutinė vienkiemio vasara“ ir „Šventėn“.
Festivalis bus uždarytas spalio 2 d. 19 val. Audriaus Stonio dokumentinio filmo „Aš perėjau ugnį“ premjera bei konkurso laureatų apdovanojimais.